Geografija ir su ja siejamos disciplinos nuo senų laikų buvo aukštųjų luomų, krašto valdytojų išsilavinimo dalis. Nuo pat įkūrimo, XVI a. pirmųjų dešimtmečių, geografija buvo fragmentiškai dėstoma, moksliniai tyrimai vykdomi ir Vilniaus universitete.

Visgi nuoseklios geografijos mokslo raidos etapas Lietuvoje prasideda tik XX a. Stebėtinai sinchroniškai 1925 m. rudenį, nurimus Pirmojo pasaulinio karo sukeltai suirutei, abiejuose universitetuose, tuo metu gyvavusiuose dabartinės Lietuvos teritorijoje, nutarta įkurti geografijos katedras.

Senajame Vilniaus universitete, tuo metu vadintame Stepono Batoro vardu, tokį sprendimą priėmus 1925 gruodžio 1 d., Geografijos katedra mokslinę pedagoginę veiklą pradėjo 1926 m. rudenį, vadovaujama čia iš Lenkijos atvykusio prof. Mečislovo Limanovskio (1976–1948).

Kaune, naujai įkurtame Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), geografiją nuo 1925 m. spalio mėn. pradėjo dėstyti prof. Kazys Pakštas (1893–1960) Teologijos-Filosofijos fakultete. Nuo 1925 gruodžio 2 d. geografija įsitvirtino ir Matematikos-Gamtos fakultete, naujai įkurtoje Antropologijos ir geografijos katedroje vedėjo pareigas pradėjus eiti generolui Teodorui Daugirdui (1984–1960).

1939 m. gruodžio 15 d. įsteigus lietuvišką Vilniaus universitetą, į jį buvo perkelta dalis VDU padalinių, atvyko ir dėstytojų, tačiau iš jų po karo liko tik prof. Kazimieras Bieliukas (1901–1991). Iš Stepono Batoro universiteto geografai kartu su kolegomis iš giminingų sričių perėmė patalpas ir kelis artefaktus, tačiau didžiuma personalo pasitraukė į Lenkiją. Geografijos laukė nauja pradžia.

Didžiuojamės tęstinumu! Vilniaus universiteto Geografijos katedra 1940 m. pavasarį įsikūrė ir iki dabar veikia tose pačiose buvusio Stepono Batoro universiteto Adomo Čartoriskio (lenk. Kolegium im. Adama Czartoryskiego) kolegijos patalpose (buvusi ul. Zakrętna 4, dabar M. K. Čiurlionio g. 21).

Sudėtingais prieškario, karo ir pokario politinių virsmų metais Geografijos katedros Vilniaus universitete išgyveno, sustiprėjo ir išaugo. Šiuolaikinės geografijos mokslo ir studijų vystymo pamatus kūrė po 1944 m. vadinamajame Vilniaus valstybiniame universitete (1944–1955 m.) įkurtos Geografijos ir Kartografijos katedros. Sovietiniame Valstybiniame Vilniaus Vinco Kapsuko universitete sujungtos ir vėl atsiskyrusios, keitusios savo pavadinimus, šios katedros sėkmingai mokslo labui veikia ir dabar. Dabartiniame Vilniaus universitete geografijos studijas ir mokslą vykdo Geografijos ir kraštotvarkos, Kartografijos ir geoinformatikos bei Hidrologijos ir klimatologijos katedros. Nors trūksta informacijos apie katedros veiklą per pirmuosius du dešimtmečius, tačiau nuo 1946 iki 1994 m. Geografijos ir kraštotvarkos katedra paruošė 628 geografus, vėliau – jau 719 bakalaurų ir 267 magistrus. 1995 m. nuo Geografijos ir krašyotvarkos katedros atsiskyrusiame Kartografijos centre 2001 m. pradėta vykdyti kartografijos magistro studijų programa, o nuo 2017 m. Kartografijos ir geoinformatikos katedroje pradėta vykdyti ir Kartografijos ir GIS bakalauro studijų programa. Per tą laiką parengta beveik 150 magistrų ir daugiau kaip 50 bakalaurų. Per abi katedras buvo apginta gan daug daktaro (anksčiau – mokslų kandidato) disertacijų, bent 6 habilituoti darbai (anksčiau – daktaro disertacijos). Per tą laikotarpį jose dirbo 7 habilituoti profesoriai, dirbo ir dirba 6 profesoriai, turintys daktaro laipsnį, nemažai docentų, mokslo darbai įvertinti trimis valstybinėmis mokslo premijomis.

Geografijos mokslas išlieka aktualus ir šiais globalizacijos, didėjančio mobilumo, skaitmeninių technologijų bei aplinkos kokybės ir klimato keliamų iššūkių laikais, geografijos studijas ir toliau renkasi gana pastovus studentų skaičius, tęsiantys magistrantūros ir doktorantūros studijas – su dideliu potencialu toliau vykdyti nuolat kintančių teritorinių procesų pažinimą ir tyrimus.

Paroda veikia iki lapkričio 18 d.

Organizatoriai: Vilniaus universiteto biblioteka ir CHGF GI Geografijos ir kraštotvarkos katedra.

Paroda yra susijusi su mokslo projektu „Geografijos mokslo istorija Lietuvoje: personalijos ir institucinė atmintis“, finansuojamu iš valstybės biudžeto lėšų ir vykdomu pagal Lituanistikos prioriteto įgyvendinimo 2025–2030 metais programą.