Mes – CHGF

Maab Abdulsamad Ahmed Elsheikh, podoktorantūros stažuotoja

Implantai ir kaulų pakaitalai be infekcijų rizikos – tokio tikslo siekia Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto (CHGF) podoktorantūros stažuotoja dr. Maab Abdulsamad Ahmed Elsheikh. Mokslininkė kuria biomedžiagas, sujungiančias kalcio hidroksiapatitą – natūralų mineralą, sudarantį didžiąją kaulų ir dantų emalio dalį – su gamtoje randamais antibakteriniais junginiais – propoliu, gvazdikėlių aliejumi, bičių žiedadulkėmis bei eugenoliu. Dvejus metus trukusi stažuotė VU CHGF atvėrė kelią tyrimams, kurie gali tapti pagrindu ateities kaulų ir dantų implantams.

Tyrėjos teigimu, jos darbo rezultatai pirmiausia galėtų būti naudingi biomedžiagų ir regeneracinės medicinos srities mokslininkams, kurie, remdamiesi šiomis žiniomis, galėtų kurti naujas bioaktyvias medžiagas su geresnėmis biologinėmis savybėmis. Atlikus tolesnius tyrimus, nauda galėtų pasiekti ir gydytojus bei biomedicinos inžinierius. Jie galėtų šiais rezultatais remtis kurdami naujus kaulų pakaitalus ir implantų dangas, padedančias palaikyti kaulų regeneraciją ir sumažinti infekcijų riziką. „Labai tikiuosi, kad šie rezultatai padės daugeliui žmonių“, – dalinasi mokslininkė.

Tyrėjos pagrindinė specialybė – odontologija, kurioje hidroksiapatitas naudojamas implantuojant trūkstamus dantis. Doktorantūros studijų metu tyrėja dirbo su kalcio fosfato medžiagomis ir tyrinėjo jų biologinį elgesį implantavus į pažeistą kaulą. Būtent tuomet gimė susidomėjimas galimybe ištirti jų antibakterines savybes, kadangi hidroksiapatitas savaime antibakterinių savybių neturi.

Odontologijos studijas mokslininkė baigė Elrazi universitete (buvusiame Elrazi medicinos ir technologijos mokslų koledže) Chartume, Sudane, o daktaro laipsnį įgijo Japonijoje, Kiūšiū universitete, specializuodamasi biomedžiagų srityje. Trejus metus dr. M. Elsheikh dirbo odontologe Sudane ir Saudo Arabijoje.

Kalcio hidroksiapatitas yra plačiai žinoma biomedžiaga, turinti ilgą implantacijos ir klinikinio taikymo istoriją dėl puikių biosuderinamumo savybių – implantuota į žmogaus organizmą, ji skatina kaulinio audinio regeneraciją. Tačiau dr. M. Elsheikh tyrimas žengia žingsnį toliau – jos dėmesio centre yra šios medžiagos potencialo ir savybių maksimizavimas, integruojant organinius junginius, kurie suteikia bakterijas naikinančių savybių.

Vieni reikšmingiausių stažuotės rezultatų – kalcio hidroksiapatito darinių, kuriuose yra natūralių organinių junginių, tokių kaip eugenolis / izoeugenolis, propolis, gvazdikėlių aliejus ir bičių žiedadulkės, sukūrimas ir charakterizavimas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad sintezės sąlygos ir parametrai reikšmingai veikia hidroksiapatito ir organinių junginių sąveiką, taip darydami įtaką medžiagų fizikocheminėms savybėms ir potencialiam antibakteriniam veiksmingumui. „Šie rezultatai prisidėjo prie geresnio supratimo, kaip bioaktyvius junginius galima integruoti į biomedžiagas biomedicininiam pritaikymui“, – sako dr. M. Elsheikh.

Tyrimo išvados paremtos mokslinėmis publikacijomis ir sudaro pagrindą tolesniems darbams, susijusiems su bakterijas slopinančiomis kaulų pakaitalo medžiagomis.

Stažuotė VU CHGF tyrėjai suteikė puikias galimybes užmegzti ryšius ir bendradarbiauti su institucijomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šalyje bendradarbiauta su Fizinių ir technologijos mokslų centru (FTMC), o tarptautiniu mastu su dr. Monikos Mortimer grupe Nacionaliniame chemijos fizikos ir biofizikos institute Taline, Estijoje.

Artimiausiais metais tyrėja planuoja plėsti savo žinias ir toliau tęsti daugiafunkcių biomedžiagų kūrimą kaulinio audinio inžinerijai ir regeneracinei medicinai. Darbą taip pat numatoma plėsti pasitelkiant pažangius charakterizavimo metodus bei in vitro ir in vivo tyrimus, o ateityje galbūt pasiekti ir pritaikymą medicinos praktikoje, padedantį atstatyti kaulus bei užkirsti kelią infekcijoms.

Apie savo patirtį, iššūkius ir įspūdžius Lietuvoje mokslininkė dalinosi interviu metu.
Apie mokslinę kelionę iki atvykimo pas mus dr. Maab Abdulsamad Ahmed Elsheikh pasakojo ankstesniame interviu.

Leungo Kushatha Mbaiwa, alumnė

Šis interviu yra išverstas iš anglų kalbos. Interviu originalo kalba skaitykite čia.

Nuo Botsvanos iki Vilniaus universiteto laboratorijų – Leungo Kushatha Mbaiwa akademinis kelias driekėsi per kelis žemynus. Įgijusi farmacijos inžinerijos bakalauro laipsnį Kinijoje, savo aistrą chemijai ji atsivežė į Lietuvą, kur neseniai apsigynė magistro baigiamąjį darbą. Šiame interviu Leungo dalijasi savo patirtimi prisitaikant prie naujos kultūros, įveikiant biosensorių tyrimų iššūkius ir pasakoja apie tai, kokią didelę įtaką turi palaikanti bendruomenė toli nuo namų.

Ar galėtumėte šiek tiek papasakoti apie savo kilmę ir akademinę kelionę? Kaip chemija tapo jūsų gyvenimo dalimi?

Užaugau Selebi-Phikwe, mažame Botsvanos miestelyje, kuris yra gerai žinomas dėl stiprios švietimo kultūros ir akademinių pasiekimų svarbos akcentavimo. Ten baigiau pradinę ir vidurinę mokyklą, o po to išvykau į Kiniją studijuoti farmacijos inžinerijos bakalauro. Gyvenimas ir studijos Kinijoje man buvo praturtinanti patirtis tiek akademiniu, tiek asmeniniu požiūriu. Ten susipažinau su kitokia švietimo sistema, naujomis kultūromis ir pažangia mokslinių tyrimų aplinka.

Chemija tapo svarbia mano gyvenimo dalimi bakalauro studijų metu. Mane sužavėjo tai, kaip chemija sujungia mokslą, mediciną ir technologijas, ypač srityse, susijusiose su žmonių sveikata ir analitiniais tyrimais. Farmacijos inžinerijos studijos sustiprino mano susidomėjimą darbu laboratorijoje, problemų sprendimu ir mokslo naujovėmis, o tai vėliau paskatino mane pasinerti į nanomedžiagų chemiją.

Po ketverių studijų metų Kinijoje, per kuriuos daugelis tarptautinių studentų negalėjo grįžti namo dėl COVID-19 pandemijos, nusprendžiau padaryti metų pertrauką prieš pradėdama magistrantūros studijas. Po bakalauro diplomų teikimo labai norėjau pamatyti ilgai nematytą šeimą ir draugus. Grįžau į Botsvaną ir metus dirbau anglų kalbos mokytoja – tai dar viena sritis, kuri mane domina. Mokytojos darbas leido man ugdytis bendravimo, kantrybės ir lyderystės įgūdžius bei priminė, koks svarbus yra švietimo vaidmuo formuojant žmonių ateitį.

Kodėl magistrantūros studijoms nusprendėte pasirinkti Lietuvą ir Vilniaus universitetą?

Apie Lietuvą ir Vilniaus universitetą išgirdau iš savo dabartinio vyro. Daugiau sužinojusi apie šalį ir universitetą, labai susidomėjau Nanomedžiagų chemijos ir antreprenerystės magistrantūros programa, nes ji atitiko mano mokslinius interesus ir ateities tikslus. Pateikiau prašymą studijuoti, buvau priimta ir persikėliau į Lietuvą pradėti savo magistrantūros kelionės Chemijos ir geomokslų fakultete.

Kas jus labiausiai nustebino, kai pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Ar patyrėte kultūrinį šoką ir kas padėjo prisitaikyti?

Kai tik atvykau, jaučiau ir jaudulį, ir neužtikrintumą. Labiausiai tikėjausi, kad patirsiu bendravimo sunkumus, nes krausčiausi į visiškai kitą šalį ir kultūrą. Buvau maloniai nustebinta supratusi, kad daugelis žmonių, ypač universiteto bendruomenėje, gana gerai kalba angliškai, todėl bendrauti buvo daug lengviau, nei tikėjausi. Universitetas taip pat dėjo pastangas padėti tarptautiniams studentams prisitaikyti siūlydamas lietuvių kalbos pamokas. Nors vis dar mokausi, galiu pasakyti pagrindines frazes ir suprasti kai kuriuos kasdienius pasakymus, kas padeda man jaustis patogiau ir labiau laukiamai gyvenant čia.

Kitas netikėtumas man buvo kasdienio gyvenimo tyla ir ramybė, palyginti su tuo, prie ko buvau pripratusi Kinijoje. Orai, ypač šaltos žiemos, irgi buvo didelis pokytis. Pradžioje tikrai jaučiau šiokį tokį kultūrinį šoką, ypač bandydama prisitaikyti prie kitokios akademinės sistemos ir bendravimo stiliaus, tačiau ilgainiui Lietuva tapo vis savesnė ir jaukesnė.

Ar pastebėjote kokių nors akademinės kultūros skirtumų tarp to, prie ko buvote pripratusi, ir to, ką radote čia, Lietuvoje? Kokia buvo jūsų patirtis dirbant su kitais studentais, tyrėjais ir darbo vadove?

Vienas didžiausių skirtumų, kuriuos pastebėjau Lietuvos akademinėje kultūroje, buvo savarankiškumo ir kritinio mąstymo svarba. Iš studentų tikimasi, kad jie patys planuos savo darbą, savarankiškai analizuos rezultatus ir aktyviai siūlys idėjas mokslinių diskusijų metu. Nors iš pradžių man tai pasirodė sunku, galiausiai tai padėjo tapti labiau pasitikinčia savimi tyrėja ir sustiprino mano problemų sprendimo įgūdžius.

Prisitaikyti prie vietinės kultūros iš pradžių buvo sudėtinga, nes buvau labai pripratusi prie Kinijos mokymosi stiliaus ir struktūros. Tai, kas man iš tikrųjų padėjo prisitaikyti, buvo mane supanti palaikymo sistema. Mano darbo vadovė, profesorė Aušra Valiūnienė, buvo itin svarbus žmogus visos mano magistrantūros kelionės metu. Kai pirmą kartą atvykau į Vilniaus universitetą ir vis dar pratinausi prie visiškai naujos akademinės aplinkos, ji užtikrino, kad gaučiau reikiamą palaikymą ir galėčiau prisitaikyti tiek akademine, tiek asmenine prasme. Vadovė taip pat supažindino mane su savo doktorante, kuri tapo mano gide ir mentore laboratorijoje. Su jų pagalba išmokau tinkamai atlikti bandymus, analizuoti rezultatus ir palaipsniui tapau savarankiškesne.

Taip pat džiaugiuosi, kad galėjau dirbti su nuostabia fakulteto komanda: dėstytojais, tyrėjais ir kitais studentais, kurie buvo labai svetingi ir palaikantys. Kai tik jausdavausi pasimetusi ar susidurdavau su iššūkiais laboratorijoje, žinojau, kad galiu paprašyti pagalbos ir gauti patarimų. Profesorė Aušra Valiūnienė taip pat sekė mano progresą, su manimi aptardavo eksperimentus ir prireikus patardavo. Esu labai dėkinga, kad turėjau galimybę dirbti su tokiais įkvepiančiais jaunaisiais mokslininkais, kurie patys atlieka neįtikėtinus tyrimus ir kuria palaikančią akademinę aplinką.

Ką tik sėkmingai apsigynėte magistro baigiamąjį darbą. Galėtumėte paaiškinti, apie ką buvo jūsų tyrimas?

Mano magistro baigiamasis darbas buvo skirtas bakterinių toksinų aptikimui naudojant regeneruojamus pririštų dvisluoksnių lipidinių membranų jutiklius (angl. regenerable tethered bilayer sensors, tBLMs). Tyrime analizuota, kaip tBLMs, suformuotos ant fluoru legiruoto alavo oksido (FTO) paviršių, gali būti naudojamos siekiant aptikti poras formuojančius bakterinius toksinus, tokius kaip alfa-hemolizinas. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar šie membraniniai jutikliai gali būti regeneruojami ir pakartotinai naudojami po toksinų poveikio, kartu išlaikant patikimą jutimo našumą.

Projektas apėmė darbą su savitvarkiais monosluoksniais (angl. self-assembled monolayers, SAMs), elektrocheminio impedanso spektroskopija (EIS), lipidiniais dvisluoksniais ir bakteriniais toksinais. Išbandžiau skirtingas SAM kompozicijas, įskaitant tik ATS ir WC14/ATS sistemas, siekdama nustatyti, kurios iš jų sukuria stabiliausias membranas ir geriausią toksinų aptikimo našumą. Didelė darbo dalis buvo skirta suprasti, kaip membranos regeneracija keičia submembraninę aplinką ir kaip šie pokyčiai veikia jutiklio patikimumą per pakartotinius ciklus.

Vienas įdomiausių mano tyrimo rezultatų buvo tas, kad, nors visiška membranų regeneracija po toksinų ir kraujo serumo poveikio išliko sudėtinga, tik ATS pagrindo SAM platforma demonstravo stebėtinai stabilų ir atkuriamą toksinų aptikimo našumą supaprastintame vienkartinio naudojimo formate. Kai kurių eksperimentinių rezultatų nuoseklumas ir kokybė parodė daug žadantį mokslinį potencialą tolesniam vystymui ir tyrimams. Šie atradimai gali prisidėti prie šiuo metu vykdomų mažų sąnaudų ir praktinių biosensorių technologijų tyrimų, skirtų aplinkos stebėsenos, maisto saugos ir klinikinės diagnostikos sprendimams. Buvo ypač malonu matyti, kad darbas davė reikšmingų ir moksliškai vertingų rezultatų, kurie galėtų atverti kelius ateities publikacijoms ir tolimesniems tyrimams šioje srityje.

Kokie buvo didžiausi iššūkiai jūsų tyrimo metu ir kokias vertingiausias pamokas išmokote?

Didžiausi iššūkiai tyrimo metu buvo rutina ir poreikis išlaikyti nuoseklumą. Elektrochemijoje ir paviršių chemijoje eksperimentus dažnai reikia kartoti daug kartų atidžiai kontroliuojamomis sąlygomis. Buvo akimirkų, kai tą patį bandymą tekdavo kartoti vėl ir vėl, kartais beveik šimtą kartų, tuo pačiu mokantis iš klaidų ir kaskart bandant pagerinti rezultatus. Kartais tai vargino ir erzino, ypač kai nedideli paviršiaus paruošimo ar membranos formavimo skirtumai paveikdavo viso eksperimento baigtį.

Įveikti šiuos iššūkius padėjo stipri palaikymo sistema aplink mane. Darbas su palaikančia komanda turėjo didžiulę reikšmę mano kelyje. Visada buvau skatinama nenuleisti rankų, užduoti klausimus ir toliau mokytis. Be akademinių dalykų, tikėjimas Dievu man taip pat teikė stiprybės ir motyvacijos sunkiomis akimirkomis. Tai padėjo išlaikyti viltį ir susikaupimą, net kai eksperimentai nevyko pagal planą.

Kitas iššūkis, su kuriuo susidūriau persikėlusi į Lietuvą, buvo supratimas, kad, mano žiniomis, tuo metu čia buvau vienintelis žmogus iš Botsvanos. Atvykimas į visiškai naują šalį, kurioje nėra žmonių iš gimtinės ar pažįstamų kultūrinių ryšių, iš pradžių buvo emociškai sunkus. Buvo akimirkų, kai ilgėjausi namų ir jaučiausi izoliuota, nes šalia neturėjau savo bendruomenės.

Tačiau ši patirtis taip pat tapo viena gražiausių mano kelionės dalių. Buvimas tokioje tarptautinėje aplinkoje leido man užmegzti draugystes su žmonėmis iš daugybės skirtingų šalių ir kultūrų. Sutikau nuostabių studentų ir tyrėjų iš skirtingų aplinkų ir iš jų daug išmokau akademine bei asmenine prasme. Šios draugystės padėjo man prisitaikyti, jaustis palaikomai ir tapti atviresnei. Daugeliu atžvilgių Lietuva mane išmokė, kad, net ir esant toli nuo namų, šeimos ir bendrystės jausmą gali sukurti su žmonėmis, kuriuos sutinki savo kelyje.

Žvelgiant atgal į studijas Lietuvoje, kokiu pasiekimu ar akimirka labiausiai didžiuojatės? Kokie jūsų planai po studijų baigimo?

Sėkmingas magistro baigiamojo darbo apgynimas neabejotinai yra viena iš akimirkų, kuria didžiuojuosi labiausiai. Tai reiškė ne tik akademinę sėkmę, bet ir asmeninį augimą. Persikėlimas į visiškai kitą šalį, prisitaikymas prie naujos aplinkos, pažangių mokslinių tyrimų atlikimas ir įgytas laipsnis buvo tikrai praturtinantys pasiekimai. Ypač didžiuojuosi, kad per gynimą galėjau užtikrintai atsakyti į daugumą klausimų ir aiškiai pristatyti savo tyrimą.

Po studijų tikiuosi toliau tobulėti chemijoje ir mokslinių tyrimų srityje, ypatingą dėmesį skirdama nanomedžiagų chemijai, biosensoriams bei elektrochemijai. Taip pat labai norėčiau, kad mano tyrimo idėjos būtų toliau plėtojamos ateityje, ypač kuriant praktiškesnes ir prieinamesnes biosensorių sistemas, kurios galėtų būti pritaikytos realiems medicinos, aplinkosaugos ar maisto saugos sprendimams. Tuo pat metu lieku atvira galimybėms, kurios leistų man toliau mokytis, augti profesionaliai ir prisidėti prie mokslo inovacijų.

Ką pasakytumėte kitiems tarptautiniams studentams, svarstantiems apie studijas Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultete?

Pasakyčiau: nebijokite mesti sau iššūkių. Persikraustymas į kitą šalį ir prisitaikymas prie naujos aplinkos iš pradžių gali atrodyti bauginančiai, tačiau tai taip pat yra viena iš labiausiai auginančių patirčių, kokią tik galite turėti. Vilniaus universitete sukurta tvirta akademinė aplinka, kurioje gausu vertingų mokslinės veiklos galimybių ir palaikančių mokslininkų. Jei esate pasirengę sunkiai dirbti, išlikti atviri ir prireikus prašyti pagalbos, augsite tiek akademine, tiek asmenine prasme. Mano patirtis čia išmokė mane atsparumo, savarankiškumo, pasitikėjimo savimi ir bendruomeniškumo svarbos. Esu labai dėkinga už šią kelionę.

Gabrielė Meižytė, podoktorantūros stažuotoja

Kaulo implantacija dažnai tampa ne tik gijimo, bet ir kovos su infekcijomis pradžia. Didėjant antibiotikams atsparių bakterijų skaičiui, mokslininkai visame pasaulyje ieško būdų, kaip apsaugą nuo infekcijų integruoti į pačius implantus. Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakultete (CHGF) podoktorantūros stažuotę atliekanti mokslininkė dr. Gabrielė Meižytė kuria biokeramiką, kuri ateityje galėtų ne tik padėti atkurti pažeistą kaulinį audinį, bet ir pati slopinti bakterijų plitimą.

Medžiagos, saugančios nuo infekcijų

„Tokių medžiagų poreikis kaulinio audinio regeneracinėje medicinoje yra itin didelis, ypač ortopedijos ir odontologijos srityse. Didėjant antibiotikams atsparių mikroorganizmų paplitimui, vis aktualesnis tampa biomedžiagų, pasižyminčių antibakterinėmis savybėmis, kūrimas. Šiuo projektu siekiama medicinoje naudojamas sintetines kalcio fosfatines medžiagas praturtinti antibakteriniais reagentais, užtikrinant jų laipsnišką atpalaidavimą implantuojamoje vietoje. Tai leistų slopinti uždegiminius procesus ir, tikėtina, sumažintų implanto atmetimo riziką“, – sako dr. G. Meižytė

Šiuo tikslu dr. G. Meižytė įgyvendina podoktorantūros projektą „Naujas būdas kalcio hidroksiapatito biokeramikai funkcionalizuoti: kelias nuo biosuderinamos medžiagos iki pažangių funkcinių medžiagų, pasižyminčių antibakterinėmis savybėmis“. Jame ieškoma inovatyvių sprendimų – kaip sukurti medžiagas, kurios ne tik atkurtų pažeistą kaulinį audinį, bet ir pasižyminčiomis antibakterinėmis savybėmis apsaugotų nuo infekcijų po implantacijos.

Kaip kuriamos biomedžiagos, atkartojančios žmogaus kaulą

Mokslininkė pažymi, kad nors komercializavimo potencialas egzistuoja, kelias iki praktinio pritaikymo yra ilgas: „Galimi du keliai – teorinis (ikiklinikiniai tyrimai, gamybos kokybės sistema, ES sertifikavimas) arba bendradarbiavimas su pramonės partneriais ar implantų gamintojais, turinčiais reikiamą infrastruktūrą ir patirtį.“

Per dvejus metus ji tikisi sukurti patvarias, tam tikro dydžio kompozitų granules, pasižyminčias antibakterinėmis savybėmis ir kontroliuojamu tirpumu fiziologinėje aplinkoje. Didžiausias mokslininkės iššūkis – parinkti optimalias sintezės sąlygas, kurios leistų išlaikyti pageidaujamas granulių savybes galutiniame kompozite. Antibakterinių savybių tyrimai planuojami atlikti bendradarbiaujant su kolegomis iš Gyvybės mokslų centro bei Fizinių ir technologijos mokslų centro.

Dr. G. Meižytės tyrimai atspindi vieną svarbiausių šiuolaikinės biomedžiagų mokslo krypčių – siekį kurti ne tik veiksmingas, bet ir tvarias medžiagas. Kurdama naujus kompozitus mokslininkė remiasi žaliosios chemijos principais: naudoja lengvai prieinamą gamtinę žaliavą – kalcio sulfatą, sintezę vykdo žemoje temperatūroje, o organinių tirpiklių atsisako visiškai.

„Šis metodas leidžia ne tik sumažinti energijos sąnaudas ir poveikį aplinkai, bet ir gauti medžiagą, kurios savybės yra artimesnės natūraliam žmogaus kaului. Žema sintezės temperatūra svarbi ne vien dėl aplinkosauginių privalumų. Ji leidžia išgauti mažo kristališkumo medžiagą, kuri žmogaus kaulinį audinį primena ne tik chemine sudėtimi, bet ir mikroskopine struktūra. Tokios biomimetinės medžiagos šiandien sulaukia vis didesnio mokslininkų dėmesio visame pasaulyje, nes laikomos viena perspektyviausių regeneracinės medicinos krypčių. Todėl šis projektas įsilieja į tarptautines biomedžiagų tyrimų tendencijas, kuriose vis daugiau dėmesio skiriama ne tik medicininiam efektyvumui, bet ir tvarumui“, – aiškina tyrėja.

Nuo Oksfordo iki Vilniaus

Podoktorantūros stažuotė VU CHGF – tai ne tik profesinis žingsnis, bet ir sugrįžimas į Lietuvą. „Jaučiu norą atsidėkoti Lietuvai, nes čia užaugau. Siekiu prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo ir mokslo stiprinimo, nuveikti prasmingų ir visuomenei naudingų darbų. Vilniaus universiteto mokslinėje bendruomenėje tikiuosi kurti ryšius, domėtis kolegų vykdomais tyrimais ir bendradarbiauti. Ateityje noriu tęsti savo mokslinius tyrimus, o galbūt ir plėsti jų kryptis ir žengti į naujas sritis“, – dalinasi mokslininkė.

Dr. G. Meižytė savo mokslinį kelią pradėjo Jungtinėje Karalystėje – magistro laipsnį įgijo Glazge, o daktaro (PhD) – prestižiniame Oksfordo universitete. Vilnius tapo ne atsitiktine, bet apgalvota stotele mokslinėje kelionėje. Ji VU CHGF pasirinko dėl dviejų priežasčių – kvalifikuotos komandos ir tinkamos infrastruktūros: „Prof. Aivaras Kareiva bei doc. Inga Grigoravičiūtė, mano tiesioginė vadovė, turi daugiau nei dešimtmetį patirties šioje srityje. Be to, fakultete yra visa reikalinga įranga medžiagų sintezei ir jų apibūdinimui, o dėka bendradarbiavimo su kolegomis iš kitų mokslinių institucijų atsiveria galimybės atlikti susintetintų kompozitų antibakterinių savybių tyrimus.“

Mokslininkės akademinė kelionė nuosekliai formavo jos mokslinius interesus. Sprendimą gilinti žinias biokeramikos srityje lėmė ne tik mokslininkės patirtis, bet ir siekis kurti pridėtinę vertę: „Pamačiusi galimybę dalyvauti podoktorantūros stažuotės konkurse, supratau, kad turiu tam reikalingos patirties, ir galiu nuveikti ką nors gero ir naudingo sintetinių kaulo pakaitalų kūrimo srityje.“ Mokslininkę itin žavi medžiagų tyrimai molekuliniu lygmeniu, leidžiantys giliau suprasti jų veikimo mechanizmus ir kryptingai ieškoti naujų taikymo galimybių.

Dinas Tverijonas, alumnas

Prieš ketverius metus, likus vos dviem dienoms iki bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas pabaigos, Vilniaus universiteto absolventas Dinas Tverijonas savo potraukį medicinai iškeitė į biochemiją. Šiandien jis savo rankose turi ne tik bakalauro diplomą, bet ir didžiuojasi pelnyta Gražinos Romualdos Klimavičius vardine stipendija. Apie studijų tarpdiscipliniškumą, ateities planus ir kodėl išmokti aiškiai komunikuoti yra būtina – atvirame pokalbyje su stipendijos laureatu. Kviečiame skaityti.

Visų pirma, kodėl nusprendėte studijuoti biochemiją Vilniaus universitete? Ar jūsų lūkesčiai pasiteisino?

Biochemiją studijuoti nusprendžiau abitūros metu. Iki tol nebuvau tikras, ką noriu veikti baigęs mokyklą. Kilo idėjų būti ugniagesiu, gydytoju, chemiku. Likus dviem dienoms iki priėmimo pabaigos, LAMA BPO sistemoje biochemiją iš antros vietos perkėliau į pirmą – panašu, kad meilė chemijai nurungė potraukį medicinai. Iki šiol kartais pagalvoju, ar pasirinkau tinkamą kelią – dar mokykloje mamai sakiau, kad būsiu daktaras. Tik, panašu, ne medicinos. Dėl studijų kokybės tikrai skųstis negaliu. Nors bene kiekvieną pirmo kurso rytą keltis 6 valandą ir vykti į Chemijos institutą būdavo milžiniškas iššūkis, programos kokybė bei apimamų dalykų spektras (nuo kvantinės chemijos iki fiziologijos) leido galutinai atrasti tai, kas man patinka ir ką gyvenime veikti norėčiau toliau.

Kaip jautėtės sužinojęs apie jums paskirtą Gražinos Romualdos Klimavičius vardinę stipendiją? Ar tai jums buvo netikėtumas, ar kryptingo darbo rezultatas?

Apie stipendiją sužinojau prieš gerą mėnesį. Gavęs laišką tikrai nustebau. Žinoma, esu neapsakomai laimingas. Apskritai mane labiau stebino ne tai, kad gavau stipendiją, o pačių studijų rezultatai. Nors šventai tikiu, kad tiesiog gimiau po laiminga žvaigžde, nei draugai, nei bendrakursiai nelinkę taip galvoti. Ir iš tiesų, nors kartais atrodo, kad tiesiog pasisekė, už studijų rezultatų glūdi sunkus darbas ir juodi paakiai.

Ankstesni stipendijos laureatai yra minėję, kad universitete įgautos žinios praverčia ne tik laboratorijoje, bet ir gyvenime. Kokie įgūdžiai ar žinios, įgytos per bakalauro studijų metus, jums atrodo pačios vertingiausios?

Pradėjęs studijas itin naiviai maniau, kad mokslininko sėkmė labiausiai priklauso nuo akademinių pasiekimų. Žinoma, tai neapsakomai svarbu, bet vienodai svarbu (gal net svarbiau) yra gebėti komunikuoti: tiek su dėstytojais, tiek su bendrakursiais, tiek su kolegomis laboratorijoje. Mokslas tampa vis labiau integruotas – tam, kad pasiektum kažką reikšmingo, reikia tarpdisciplininio požiūrio į iškylančias problemas. Kita vertus, kad ir koks gabus būtum, visko padaryti pačiam neįmanoma. Anksčiau ar vėliau prireiks fiziko, chemiko, informatiko, mediko ar kitos srities specialisto, tad gebėti savo poreikius, problemas ir pasiūlymus iškomunikuoti aiškiai – būtina. Manau, kad universitetas man labiausiai išugdė šį gebėjimą. Apie anabolinius ar katabolinius kelius, apoptozę, Kolmogorovo-Hinzės modelį galima išmokti savarankiškai, o apie mokslinę komunikaciją – tik iš kitų jau toje sferoje esančių specialistų.

Kokie jūsų artimiausi ateities planai – ar ketinate tęsti studijas, ar planuojate savo žinias iškart taikyti karjeros kelyje?

Tiek dirbsiu, tiek studijuosiu. Studijas tęsiu biochemijos magistrantūroje. Nespėjau diplomo atsiimti ir jau reikia ruoštis stojamajam. Po magistro norėčiau stoti ir į doktorantūrą. Kita vertus, visai pasiilgau fizinės veiklos – stengsiuosi dažniau grįžti į kaimą malkų paskaldyti ar kieme žolę nupjauti.

Ką patartumėte esamiems ar būsimiems studentams, kurie dar tik pradeda savo kelią universitete ir galbūt taip pat svajoja apie tokius akademinius įvertinimus?

Organinė chemija nėra tokia baisi, jei savarankiškai pakloji stiprius pagrindus – rekomenduočiau pasiskaitinėti Clayden’ą. Spektrai nėra tokie baisūs, jei lankai paskaitas ir atsakingai atsirenki informaciją. Siūlau kuo anksčiau ieškotis praktikos vietos. Žinoma, ne visi praktikantų nori ir ieško, bet bandyti niekas nedraudžia, o kuo anksčiau pradėsi gilinti įgūdžius laboratorijoje, tuo lengviau bus vėlesniuose kursuose, ypač rašant baigiamąjį. Naktinių nuotykių bibliotekoje irgi nerekomenduočiau – iš fiziologijos studijų vertėtų prisiminti, kad atminties konsolidacija (t. y. trumpalaikės atminties virsmas ilgalaike) vyksta miego metu, tad pravartu pasikartoti mažiau, bet geriau išsimiegoti, nei į atsiskaitymą ateiti pavargus.

Greta Inkrataitė, dėstytoja, mokslininkė

Dr. Greta Inkrataitė – jaunoji VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė ir dėstytoja, kurios profesinis kelias yra glaudžiai susijęs su jos Alma Mater. Mokslininkė sėkmingai derina dėstymą, projektinę veiklą ir tiesioginį mokslinį darbą dėka griežto laiko planavimo. G. Inkrataitė buvo apdovanota 2025–2026 m. LMA Jaunųjų mokslininkų stipendija, kuri jai reiškia reikšmingą jos darbo įvertinimą. G. Inkrataitė jauniems, apie mokslininko karjerą svajojantiems, studentams pataria būti drąsiems ir iniciatyviems. Ji skatina studentus anksti pradėti mokslinį darbą laboratorijose, bendrauti su dėstytojais ir išnaudoti visas jiems teikiamas galimybes. Toliau – interviu su VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininke dr. Greta Inkrataite.

Jūsų studijų laida pasižymėjo išskirtinai aukštu talentingų mokslininkų skaičiumi. Kokia apimtimi ši kompetentinga ir motyvuojanti akademinė aplinka prisidėjo prie Jūsų, kaip tyrėjos, formavimosi ir profesinio kelio pasirinkimo?

Taip, tai labai tikslus klausimas. Mūsų laida tikrai turėjo labai reikšmingą įtaką tam, kur dirbu dabar. Turbūt galima pasidžiaugti tuo faktu, kad net septyni grupiokai, su kuriais kartu pradėjome pirmą kursą, pasirinko doktorantūros studijas ir net penki iš jų jau pradėjo dėstyti apgynę daktaro laipsnį. Turbūt nuo bakalauro, gal trečio kurso, buvome kaip komanda – dalijomės viskuo, padėjome vieni kitiems, ir tai, manau, tikrai daug prisidėjo prie mūsų sėkmės. Magistro studijų metu santykis tapo dar artimesnis, grupiokus jau drąsiai galėjau vadinti draugais. Visuomet galėjau kreiptis patarimo, o ir mes visi vieni kitus nuolat palaikėme ir padrąsinome. Tikriausiai, jeigu ne tas bendrumas ir buvimas visiems kartu, klausimas, kiek mūsų dabar ir būtų šioje mokslinėje veikloje. Žinoma, be bendrakursių, be draugų, prie sėkmingo profesinio kelio prisidėjo ir visa akademinė bendruomenė: dėstytojai, vadovai, kolegos. Jų patarimai, skatinimas, motyvacija prisidėjo prie to, kur esu dabar.

Po sėkmingos doktorantūros mokslininkai dažnai renkasi tarp tyrimų instituto ir akademinės karjeros. Kokie veiksniai lėmė Jūsų sprendimą tapti dėstytoja ir mokslininke būtent VU Chemijos ir geomokslų fakultete?

Kitų variantų iš tiesų net ir nelabai svarsčiau, jei kalbėti apie kitos institucijos rinkimąsi kaip mokslo ir mokymo įstaigą. Visas kelias prasidėjo čia, Chemijos ir geomokslų fakultete, tai taip palaipsniui aš jame ir įsitvirtinau.

Dėstyti pradėjau doktorantūros metu, turėjau kelis laboratorinius darbus. Kadangi dirbti su studentais man patiko, vis tiek, pirmiausiai, norėjau įsitikinti, kad šis kelias man. Vėliau atsirado galimybės dirbti su studentais daugiau, vesti jiems laboratorinius darbus, seminarus, paskaitas. Kodėl norėjau pradėti dirbti pedagoginį darbą? Pirmos mintys apie jį prasidėjo dar bakalauro studijų metu, kadangi priėmiau sprendimą baigti gretutines pedagogikos studijas. Su mokiniais, studentais pavyko palaikyti gerą santykį, tai po truputį visa tai ir virto darbu pedagoginėje srityje.

Kalbant apie mokslą, jis yra tas dalykas, kuris man tikrai labai įdomus, tobulina mane pačią kaip asmenybę ir skatina nuolat tobulėti ir ieškoti naujų žinių. Dėl šios priežasties kitų darbo variantų net ir nesvarsčiau. Jeigu kalbėti apie chemijos mokslo sritį ir darbą šioje srityje, tai Lietuvoje ne toks ir didelis pasirinkimas. Galiausiai, likti savo Alma Mater yra didelė garbė, pasidižiavimas ir savotiškas įsipareigojimas tiek sau, tiek universitetui.

 

^{Dr. Greta Inkrataitė}

Kaip Jums pavyksta sėkmingai suderinti dėstymą, projektinę veiklą ir tiesioginį mokslinį darbą?

Mano darbo diena prasideda anksti. Aš esu tipinis vyturys. Keliuosi anksti, 7 ryto jau būnu fakultete ir galiu pradėti daryti reikiamus darbus. Vakare metu mano produktyvumas stipriai krenta, todėl iki jo stengiuosi padaryti kiek įmanoma daugiau. Kai darbas prasideda nuo ankstaus ryto, taip iki vakaro pilnai žingsnis po žingsnio ir dirbi. Darbo planavime visuomet išdėlioji prioritetus. Jeigu laukia paskaita, tai daugiau laiko skiri jos pasiruošimui, atitinkamai šiek tiek kitos veiklos nukenčia. Kai reikia daryti mokslinį darbą, tai atitinkamai jį prioretizuoji ir tada dirbi ties juo. Tai, turbūt, pagrindinis sėkmingo darbo pagrindas yra laiko planavimas ir, tikriausiai, ne be reikalo yra sakoma: kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai, bet, kad spėti sunku, tai taip, tikrai sunku.

Jau anksčiau esate buvusi apdovanota stipendijomis magistrantūros ir doktorantūros studijų metu. Kaip jautėtės, sužinojusi, kad jums skirta 2025–2026 m. LMA Jaunųjų mokslininkų stipendija?

Kai teiki tokias paraiškas stipendijoms, žinoma, naiviai vis tiek tikiesi gauti. Nesitikėtum – neteiktum. Tačiau, kai gavau laišką su patvirtinimu, kad gavau šią stipendiją, buvo sunku patikėti. Pirmiausiai, mintis – ar tai tiesa? Paraiškos teikimo metu doktorantūros studijas buvau baigusi prieš gerą pusmetį. Žinoma, suvoki, kad tu konkuruoji su daktarais, kurie tikrai ne vienus ir net ne dvejus metus jau dirba moksliniame kelyje, o tu tik visai jaunas, neseniai disertaciją apgynęs mokslininkas. Tikrai buvo sunku suvokti patį faktą, kad gavai stipendiją. Tačiau, tuo pačiu, tai man buvo tokia didelė motyvacija ir suvokimas, kad darau kažką gerai. Vadinasi, mane įvertino ir tai, ką aš pasiekiau, ką jau esu padariusi, yra reikšminga. Tikrai labai džiaugiuosi šiuo įvertinimu.

Esate aktyvi dalyvė ir organizatorė daugelyje mokslinių konferencijų, kokią didžiausią asmeninę ir profesinę naudą Jūs gaunate iš šios plataus spektro veiklos?

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad tai yra kaip ir mano darbo pareigose, kadangi dirbu Projektų rengimo ir administravimo skyriuje. Vienas iš darbų ir yra tarptautinių bei nacionalinių konferencijų organizavimas. Ką tai duoda? Galėčiau vardinti vien privalumus: organizaciniai sugebėjimai; tas pats laiko planavimas; bendravimas su Lietuvos ir užsienio mokslininkais; galimybė sužinoti tuos konferencijų organizavimo niuansus, kurių paprastas mokslininkas, kuris yra konferencijos dalyvis – nesužinos. Ši patirtis duoda labai platų žinių „bagažą“, apie tai, kaip vykdomos konferencijos. Taip pat atsiranda šiek tiek dinamika profesiniame lygyje, kai nuvažiuoji į konferenciją užsienyje, kur esi tiesiog dalyvis, o ne organizatorius. Tu ne tik dalyvauji, bet ir stebi, kas vyksta konferencijose: kaip, kas padaryta, kokie organizaciniai sprendimai priimti, kas yra gerai, kas – nelabai. Tuomet, atitinkamai, jeigu pamatai, randi kažkokį gerą dalyką, pasižymi, kad šitą bus galima pritaikyti ir pas mus. Iš tiesų dalyvauti konferencijose pasidarė šiek tiek sudėtingiau, nes koncentruojiesi ne tik į savo pristatymą, bet ir į organizacines detales.

Kaip dalyviui, tai čia yra ta mokslinio darbo sritis, kur, tikriausiai, daugiausiai kartų esu išėjusi iš vadinamosios komforto zonos. Tuo metu jaučiu baimę, bet žinau, jog reikia sudalyvauti, reikia pristatyti savo atliktus darbus. Ši veikla mane, kaip asmenybę, mokslininkę ir dėstytoją labai skatina tobulėti ir pasitempti. Tenka bendrauti užsienio kalba ir pristatyti savo mokslinius tyrimus mokslinei bendruomenei, kuri tuos tyrimus didžiąja dalimi supranta. Ji gali tau pateikti reikšmingus, svarbius pasiūlymus, komentarus, kurie tikrai patobulina mokslinio darbo kokybę. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dalyvauti konferencijose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kas didina, žinoma, ir mano, kaip mokslininkės, žinomumą. Turiu kelis bendradarbiavimo atvejus, kurie atsirado iš dalyvavimo konferencijose ir ten gautų rezultatų aptarimo.

Kokia yra Jūsų, kaip daugelio straipsnių autorės/bendraautorės, patirtis bendradarbiaujant su kolegomis Lietuvoje ir užsienyje?

Vien teigiamos patirtys, vėlgi, tai yra lipimas iš savo komforto zonos: bendrauti su užsienio mokslininkais, profesoriais, kai tu esi dar gana jauna tyrėjaa. Bet čia jau reikėtų dėkoti vadovui, kitiems vadovams, su kuriais dirbu. Jie nukreipia į tarptautinį bendradarbiavimą, nukreipia į nacionalinį bendradarbiavimą. Jie skatina dalintis savo moksliniais tyrimais, ieškoti bendradarbiavimo galimybių teikiant įvairius projektus arba įtraukia į tarptautinius projektus, kur tu gali susitikti su moksliniais partneriais. Galima paminėti ir įvairias galimybes išvykti į kitas Lietuvos ar užsienio institucijas, kur galima atlikti savo mokslinius darbus, plėsti savo žinias. Tai tikrai labai reikšmingas dalykas mokslininkui. Jeigu tik yra galimybė, tai kiekvienas jaunasis mokslininkas turėtų stengtis užmegzti bendradarbiavimo santykius tiek su Lietuvos, tiek su užsienio mokslininkais. Tuo pačiu, deja, bet ne visus tyrimus turime galimybę atlikti Lietuvoje. Todėl užsienio partneriai labai padeda ir bendradarbiaujant su jais mūsų publikacijos, projektai tampa reikšmingesni, labiau matomi tiek mūsų visuomenei, tiek kitoms šalims.

Kokia Jūsų mokslinės veiklos strategija ir pagrindiniai tikslai 2026 metams?

Kadangi šiuo metu su studente vykdome Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Studentų tyrimai semestro metu“, tai yra įsipareigojimai, kurie turi būti padaryti iki projekto pabaigos. Todėl tam, kad įgyvendintume projektą atliekame reikiamas sintezes ir tyrimus. Yra ir kiti projektai, kuriems reikia atlikti  numatytus metų uždavinius. Jūsų paminėta Lietuvos mokslų akademijos stipendija taip pat yra skiriama moksliniam darbui. Tai per 2026 metus esu įsipareigojusi atlikti tam tikrus tyrimus, tai tikrai ta linkme ir judėsiu. Turbūt tokie būtų pagrindiniai moksliniai tikslai.

Žinoma, kita svarbi veiklos dalis – paskaitų vedimas. Kadangi esu jauna dėstytoja, daugeliui paskaitų man tenka ruoštis pirmą kartą. Vienas iš tikslų būtų pasiruošti paskaitų medžiagą, kad galėčiau ją išdėstyti studentams. Tuo pačiu labai tikiuosi, kad 2026 metais daugiau laiko galėsiu skirti asmeniniam moksliniam darbui laboratorijoje. Iš tiesų, per paskutinius doktorantūros metus, pirmuosius metus po apsigynimo, tikrai ne daug liko mokslinio darbo laboratorijoje ir jo labai pasiilgau. Tikiuosi, kad galėsiu grįžti į laboratoriją ir ne tik aprašyti jau turimus mokslinius rezultatus, bet ir pradėti naujus tyrimus.

Kokį patarimą duotumėte jaunai chemijos bakalauro studentei, svajojančiai apie mokslininkės karjerą?

Tikriausiai, apskritai, jaunam studentui linkėčiau drąsos ir nebijoti siekti savo svajonės. Jeigu tik yra noras, siūlau kreiptis į dėstytojus ir pradėti mokslinį darbą. Iš tiesų, šis klausimas gana stipriai susijęs su manimi, kadangi nuo pat pirmųjų laboratorinių darbų, paskaitų, kai turėjau galimybę susitikti su studentais, mano noras buvo juos informuoti, kad jie savo mokslinį darbą gali pradėti anksčiau nei trečiame kurse. Norėjosi skatinti, kad jeigu jums kažkas įdomu, jeigu jūs norite pradėti dirbti mokslinėje laboratorijoje, nebijokite, klauskite, eikite pas katedros vedėjus, eikite pas konkrečius mokslininkus, sakykite: „Aš norėčiau, aš pabandysiu“ ir tai tikrai atvers daug kelių. Tikriausiai viskas remiasi savo pačios patirtimi, jei galėčiau grįžti atgal, tikrai anksčiau nueičiau į mokslinę laboratoriją. Manau, tai didelė investicija tiek į save, tiek į išsamesnį chemijos mokslo ir viso mokslinio proceso pažinimą.

Studentams patarčiau drąsiai imtis naujų iššūkių ir nebijoti bandyti. Šiandien anksti pradėjus mokslinį kelią atsiveria itin plačios galimybės. Lietuvos mokslo tarybos projektai, Vilniaus universiteto stipendijos tikrai labai skatina siekti mokslinio darbo rezultatų. Dabar fakultete yra ne vienas puikus pavyzdys, kai studentai nuėję į mokslinę laboratoriją pirmame ar antrame kurse, jau bakalauro metu gali džiaugtis dalyvavimu tarptautinėse konferencijose ar mokslinių publikacijų rašymu. Man pačiai didžiausias džiaugsmas, kai pamatau studentą, su kuriuo teko bendrauti ir kuris švytinčiomis akimis sako: „Ačiū, nes aš dabar galiu eiti tuo keliu, kuris man patinka“. Tai ir yra vienas iš didžiausių įvertinimų man, kaip dėstytojai.

Evaldas Lugauskas, studentas

Evaldas Lugauskas, Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto studentas, savo kelią į chemiją pradėjo dar 7-oje klasėje, susižavėjęs eksperimentų vaizdo įrašais ir įkvėptas stiprios mokytojos. Jį pakerėjo VU Chemijos ir geomokslų fakultetas, siūlantis įvairią ir įdomią studijų programą.

„Tikėjausi gauti tvirtą teorinį pagrindą ir įgyti praktinių įgūdžių dirbant laboratorijoje, – sako Evaldas. – Ir galiu drąsiai teigti – šie lūkesčiai pasiteisino!“ Studijų metu jis ne tik įgijo žinių, bet ir išmoko kritinio mąstymo, gebėjimo analizuoti ir dirbti komandoje. Evaldas džiaugiasi galimybe dirbti su tarptautiniais projektais, atveriančiais duris į pasaulines laboratorijas. Toliau – interviu su chemiku.

Kas lėmė Jūsų pasirinkimą studijuoti chemiją būtent Vilniaus universitete?

Susidomėjimas chemija atsirado pakankamai anksti, gal 7-oje klasėje, kuomet interneto platybėse pradėjau žiūrėti įvairių cheminių eksperimentų vaizdo įrašus. Dėl šios priežasties vėliau ir pasirinkau gimnaziją, kurioje žinojau, kad dirba stipri chemijos mokytoja, ekspertė Janė Liutkienė. Gimnazija taip pat garsėjo puikia laboratorija ir  jaunųjų chemikų mokykla, kur buvo organizuojami papildomi teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, ruošiama ir dalyvavimui olimpiadose.

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakultetas sužavėjo nuo pačio pirmo apsilankymo, atvykus į užsiėmimus mokomosiose laboratorijose su klase, bei dalyvaujant nacionalinėje chemijos olimpiadoje. Užtikrintumas, kad noriu studijuoti  chemiją VU , atsirado išanalizavus chemijos studijų programą, kuri pasirodė labai įvairi ir įdomi visais aspektais.

^{VU renginys „Superpaskaita“: Evaldas Lugauskas ir Eivydas Trioška. VU nuotr.}

Kokius lūkesčius turėjote prieš pradėdami studijas Chemijos ir geomokslų fakultete? Ar jie pasiteisino?

Prieš pradėdamas studijas Chemijos ir geomokslų fakultete, tikėjausi gauti tvirtą teorinį pagrindą ir įgauti praktinių įgūdžių dirbant laboratorijoje. Noro, žinoma, buvo ir pačiam „prisiliesti“ prie mokslinės veiklos, pamatyti kaip vyksta progresas moksle bei kažkiek prie to prisidėti.

Galiu drąsiai sakyti – šie lūkesčiai pasiteisino. Studijų programa buvo įvairiapusė ir suteikė ne tik teorinių žinių, bet ir lavino kritinį mąstymą, gebėjimą analizuoti ir dirbti komandoje. Laboratoriniai darbai, mano nuomone, buvo bene svarbiausia studijų dalis, kuri privertė ne vien išmokti planuotis savo laiką, bet ir savarankiškai mąstyti, analizuojant gautus rezultatus. Taip pat džiaugiuosi gavęs progą dirbti VU ne vien laborantu bet ir su tarptautiniais projektais, kurie suteikia daug galimybių pačiam pamatyti kaip dirba laboratorijos iš skirtingų pasaulio kraštų.

Kaip vertinate tai, kad Jums šiais metais buvo paskirta Gražinos Romualdos Klimavičius vardinė stipendija?

Mano nuomone, ši stipendija yra pakankamai geras paskatinimas siekti kuo geresnių studijų rezultatų, tačiau reikia ir nepamiršti, kad svarbiausia ne pažymys, įrašytas diplome, o tai, ką išsineši iš lankytų paskaitų, laboratorinių darbų ar bendravimo su dėstytojais. Įgautos žinios yra neįkainojamos ir praverčia ne vien vėliau dirbant laboratorijoje, bet ir gyvenime.

Žinome, kad studijų metu buvote aktyvus studentas ir šiemet VU renginyje „Superpaskaita“ pristatėte įvairius cheminius eksperimentus. Kokie įspūdžiai ir jausmai apėmė po šio sėkmingo pasirodymo?

Tiesą sakant, prieš patį renginį buvo daug jaudulio ir nerimo, ar iš tikrųjų viskas pavyks sėkmingai. Kadangi scenoje buvau pratęs tik stovėti kažkur gale pasislėpęs, o ne būti priekyje ir šnekėti su publika, todėl tai buvo nemažas išbandymas. Dėl šios priežasties, viskam pasibaigus, pajutau labai didelį palengvėjimą. Kartu su palengvėjimu atėjo suvokimas, kad atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, kad kalbėti prieš publiką nėra kažkoks „raketų mokslas“ ir tai pakankamai nesunkiai išmokstama.

^{VU renginys „Superpaskaita“: Evaldas Lugauskas ir Eivydas Trioška. VU nuotr.}

Kokios yra Jūsų artimiausios karjeros perspektyvos ir planai po studijų?

Per daug į priekį planuoti nesinori, kadangi gyvenimo vingiai dažnai nukrypsta netikėtomis linkmėmis, tačiau šiuo metu jau esu padavęs prašymą tęsti studijas siekiant chemijos magistro laipsnio, o po jo tikriausiai seks ir doktorantūra.

Ką palinkėtumėte būsimiems chemijos studentams?

Būsimiems studentams linkiu daug atkaklumo ir kantrybės – lankykite paskaitas, laboratorinius darbus ir stenkitės iš jų pasiimti kuo daugiau. Kaip ir minėjau – studijų tikslas nėra tik diplomas ant sienos. Svarbiausia – įgyti žinių ir supratimo, kurį galėsite pritaikyti tiek mokslinėje, tiek profesinėje veikloje. Jūsų kūrybiškumas ir gebėjimas suprasti tai, ko mokotės, nulems, kiek sėkmingai pritaikysite tai realiame gyvenime.

Vita Valiūnaitė, alumnė

Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto alumnė Vita Valiūnaitė atvirauja, kad sprendimas studijuoti geografiją nebuvo nulemtas iš anksto suplanuotos karjeros vizijos. Baigusi Geografijos studijas, alumnė sėkmingai dirbo Aplinkos apsaugos agentūroje, kur vadovavo įvairiems projektams, tokiems kaip oro monitoringo stočių statyba ir jūrinių tyrimų centro laboratorijos įkūrimas, kol tapo Projekto skyriaus vedėja. Visgi, pasiekus karjeros viršūnę, ji nusprendė siekti naujų iššūkių, kuriuos paskatino doktorantūros studijos ir gyvenimas Berlyne. Grįžusi į Lietuvą, V. Valiūnaitė sėkmingai praėjo konkursą į diplomatinę tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje. Plačiau apie karjeros kelią po Geografijos studijų – interviu su VU alumne V. Valiūnaite.

Kas paskatino pasirinkti geografijos studijas Vilniaus universitete?

Kuo norėčiau būti užaugusi? Tikriausiai niekada nežinojau ir net dabar dar nežinau, kuo norėčiau būti užaugusi. Kodėl geografijos studijos? Tikriausiai dėl kelių priežasčių. Viena iš jų – gana paprasta ir buitinė. Geografijos egzaminą mes laikėme, atrodo, dešimtoje klasėje, arba gal vis dėlto vienuoliktoje. Vienuoliktoje klasėje dalyvavau respublikinėje geografijos olimpiadoje ir, jeigu dabar neklystu, užėmiau trečią vietą. Tuo metu buvo tokia sistema, kad laimėjus pirmą, antrą ar trečią vietą respublikinėje geografijos olimpiadoje, buvo galima įstoti į geografiją be stojamųjų egzaminų. Taigi, jau vienuoliktoje klasėje turėjau tą bilietą studijuoti ir kažkaip nusprendžiau, kad man tai iš tiesų patinka. Mano sesuo studijavo geografiją. Būdama mokinukė, lankiausi pas ją Čiurlionio gatvės studentų bendrabutyje. Mano teta yra geografijos mokytoja. Nors ji man niekada nedėstė ir yra iš Palangos, geografijos disciplina man buvo labai pažįstama ir artima. Kadangi nežinojau, kuo norėčiau būti, būtent geografija man pasirodė esantis labai geras pasirinkimas.

Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie savo karjeros kelią po studijų Chemijos ir geomokslų fakultete?

Savo karjerą pradėjau Aplinkos apsaugos agentūroje. Iš pradžių buvau atsakinga už tam tikrus projektus. Po kurio laiko nusprendėme, kad reikia įkurti Projektų skyrių. Vykdėme įvairius projektus Lietuvoje: statėme oro monitoringo stoteles, įkūrėme akredituotą jūrinių tyrimų laboratoriją Klaipėdoje. Be to, tvarkėme ir mažiau įdomius dalykus, pavyzdžiui, pirkome automobilius Aplinkos apsaugos sistemos reikmėms.

Nors darbas buvo iš tiesų labai įdomus, kažkuriuo momentu suabejojau, ar tai jau mano karjeros pabaiga. Buvau įsidarbinusi, pasiekiau tam tikrą karjeros lygį – tapau skyriaus vedėja – ir atrodė, kad dabar jau viskas, iki pensijos galėčiau sėdėti toje sistemoje. Tuo metu lygiagrečiai studijavau doktorantūroje ir išvykau metams studijuoti į Berlyną.

Grįžusi nusprendžiau dalyvauti Užsienio reikalų ministerijos paskelbtame diplomatinės tarnybos konkurse. Mano intencija buvo tokia, kaip ir buvo rašoma: iš pradžių konkurso laimėtojai dvejus metus bus rezerve. Tai reiškė, kad turėsiu pakankamai laiko pabaigti doktorantūros studijas ir tik tada pradėsiu dirbti diplomatinėje tarnyboje. Tačiau realybė buvo šiek tiek kitokia. Aš praėjau tą konkursą, o žmonių reikėjo čia ir dabar. Pradėjau dirbti, ir tai, ką pradėjau daryti, man pasirodė taip įdomu, kad mano studijos buvo sustabdytos. Taip aš jų ir nebaigiau, nors teoriškai tikriausiai galėčiau apsiginti, nes buvau surinkusi visus kreditus.

Kaip manote, kokie specifiniai įgūdžiai ar žinios, įgytos studijuojant geografiją, buvo labiausiai naudingos pradedant karjerą Užsienio reikalų ministerijoje?

Geografijos studijos man itin padėjo dirbant Užsienio reikalų ministerijoje. Mūsų sistemoje darbas keičiamas kas kelis metus: dirbame tai Lietuvoje, tai užsienyje, grįžtame į kitą temą. Teko šiek tiek dirbti su dvišaliais santykiais, tačiau, mano nuomone, pirmasis darbas, labiausiai susijęs su geografija, buvo susijęs su aplinka, klimato kaita, tame tarpe ir dalyvavimu Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos šalių derybiniuose susitikimuose, dar vadinamais COP.

Mūsų pirmojo pirmininkavimo Europos Sąjungai metu kaip tik teko būti Varšuvos COP‘e. Lietuvos delegacija buvo atsakinga už visus dvišalius ES susitikimus. Dar vienas iš akivaizdesnių pavyzdžių, kur pravertė tiesioginės geografijos žinios: prieš, kokius 13–14 metų. Nemuno lygis Lietuvoje katastrofiškai krito. Krito dėl to, kad mūsų kaimynė Baltarusija vasaros įkarštyje, kai ir šiaip buvo sausra, nusprendė pildyti Gardino hidroelektrinės užtvankos tvenkinius. Jie teigė, kad nieko nedaro, ir kad tai tiesiog sausra. Aš kolegoms pradėjau aiškinti, kad Nemuno debetas krito tiek ir tiek, tačiau jie žiūrėjo į mane tokiomis akimis, tarsi klaustų: „Kas tas debetas?“ Tai puikus pavyzdys, kai tai, kas tau atrodo akivaizdu ir suprantama, kitiems nėra taip paprasta ir akivaizdu.

Bet esminis įgūdis – tai kompleksiškumo suvokimas. Kaip ir geografijoje, taip ir užsienio politikoje, turi dėti sluoksnį ant sluoksnio, kad pamatytum giluminį priežastingumą, priklausomybes, dinamiką. Turi visada savyje matyti tą pasaulio žemėlapį, nuo žaliavų, tiekimo grandinių, pramonės centrų iki demografijos ir kultūros.

Kokios, Jūsų nuomone, yra geografijos specialistų karjeros perspektyvos? Ar matote augantį poreikį šiems specialistams ne tik valstybiniame sektoriuje, bet ir versle ar nevyriausybinėse organizacijose?

Manau, kad perspektyvų yra daug, ypač dabartiniame skaitmeniniame pasaulyje, jei geografai įvaldo tuos įgūdžius, kurie, tikiuosi, dabar yra mokomi. Mūsų kartos, pavyzdžiui, kartografiniai įgūdžiai nebuvo taip skaitmenizuoti, kaip yra dabar. Tad manau, kad platesnis šių instrumentų naudojimas, kartu su gilesniu supratimu, kas už jų slypi – ne tik gebėjimas pasinaudoti kartografine programėle ir įdėti duomenis, bet ir supratimas, kokia metodologija, kokia statistika, kokios galų gale geografinės projekcijos – yra nepaprastai svarbus. Pavyzdžiui, ar tu nori parodyti Rusiją didelę, ar nori parodyti Grenlandiją didesnę už visą Afriką, viskas yra reliatyvu dėl geografinių projekcijų.

Kokį patarimą duotumėte jaunam žmogui, kuris galvoja apie geografijos studijas, bet dar nėra tikras, ar tai tinkamas pasirinkimas sėkmingai karjerai?

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, daryčiau viską taip pat. Manau, kad norint studijuoti geografiją reikia tam tikro pašaukimo, nes turi mylėti laisvę ir netikrumą, kurį ji suteikia. Pripažinkime, tai tikrai nėra tokios studijos kaip medicina ar teisė. Geografiją šiek tiek lyginčiau su ekonomika, nes kiek mums reikia tų „grynųjų“ ekonomistų? Visa kita taip pat yra labiau mąstymo metodas. Būtent tą mąstymo metodą, sakyčiau, ir suteikia geografijos studijos.

Dar tikrai norėčiau pabrėžti, kad studijavimas yra viena, o studentavimas studijuojant geografiją – nepamainoma patirtis. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad ši patirtis yra gana unikali, lyginant su kitomis studijų programomis. Mūsų praktikos, tarptautiniai ryšiai, Jaunųjų geografų klubas, kuris yra Tarptautinės geografų asociacijos narys, konferencijos, mainai, ekskursijos, ekspedicijos – visa tai studentui, studijuojančiam šią specialybę, suteikia žymiai platesnį pasaulio, Europos, regionų suvokimą. Tuos regionus gali pačiupinėti pats, savo rankomis, studijų metu.

Eglė Skulskytė, alumnė

VU Chemijos ir geomokslų fakulteto alumnė Eglė Skulskytė – puikus pavyzdys, kaip studijos gali atverti netikėtas tarptautines karjeros galimybes. Baigusi komunikacijos studijas, 2011 metais Eglė pasirinko geografijos magistrantūrą, traukiama visuomeninės geografijos įdomumo ir pritaikomumo turizmo bei viešojo sektoriaus srityse. Šis pasirinkimas pasiteisino su kaupu. Magistrantūros metu Eglė laimėjo stažuotę Europos kosmoso agentūroje (European Space Agency) Romoje, kur stažavosi beveik pusę metų. Po stažuotės, pasukusi į turizmo sritį, ji tapo licencijuota gide Vatikane, Koliziejuje ir Romos centre, nors licencijų gavimas iš Italijos kultūros ministerijos pareikalavo didelių pastangų. Toliau – interviu su VU alumne.

Kas paskatino pasirinkti geografijos studijas Vilniaus universitete, ypač magistrantūros programą?

Aš jau buvau baigusi bakalauro studijas Vilniaus universitete, tačiau kitame – Komunikacijos fakultete. Į geografijos magistrantūrą stojau todėl, kad šios studijos man pasirodė labai įdomios, patrauklios, o visuomeninė geografija mane visada domino. Iškart pagalvojau, kad tai lengvai pritaikomas dalykas tiek turizmo srityje, tiek, galbūt, vėliau dirbant viešajame sektoriuje ir pasukus gamtinės geografijos linkme. Man atrodė, kad vėliau tikrai lengvai rasiu darbą.

Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie savo karjeros kelią po studijų Chemijos ir geomokslų fakultete?

Magistro studijų metu laimėjau stažuotę Europos kosmoso agentūroje (European Space Agency) ir išvykau į Romą. Ten, kur yra ta agentūra, stažavausi beveik pusę metų. Na, o paskui pasukau į turizmą ir dabar esu gidė Vatikane, vedu ekskursijas Koliziejuje ir Romos centre. Visiems šiems objektams reikia atskirų licencijų. Visas jas šiaip ne taip gavau – daug durų teko apvaikščioti, kol jas pripažino Italijos kultūros ministerija. Na, ir dabar ten darbuojuosi.

Kaip geografijos magistro laipsnis prisidėjo prie Jūsų karjeros kelio – nuo studijų baigimo iki darbo Romoje?

Galiausiai, manau, kad magistro studijos man tikrai padėjo. Pirmiausia, kai Italijos kultūros ministerija pripažino mano kvalifikaciją, manau, kaip specialistė atrodžiau kur kas tvirtesnė, nes turėjau ir magistro diplomą. Be to, jei ne magistro studijos, tikrai nebūčiau patekusi į Europos kosmoso agentūrą. Vadinasi, jos tikrai padėjo. 

Ką patartumėte dabartiniams ar būsimiems geografijos studentams, norintiems sėkmingai integruotis į tarptautinę darbo rinką?

Na, turbūt dauguma jaunimo dabar jau laisvai kalba angliškai, bet antra užsienio kalba taip pat labai padeda. Jei tik įmanoma, tikrai rekomenduočiau važiuoti pusmečiui į Erasmus ar kokią kitą programą. Tiesiog atsiveria naujos pažintys ir galimybės, o žmogus labai greitai išmoksta prisitaikyti prie naujos aplinkos. 

Jei reikėtų apibendrinti savo nueitą kelią, ar pavadintumėte jį „sėkmės istorija“ ir kodėl?

Gal tai ir nėra sėkmės istorija, aš taip jos neįvardinčiau, bet studijos man atvėrė galimybes dirbti darbą, kurį aš noriu ir labai mėgstu. Į darbą einu su džiaugsmu, o studijuodamas išmoksti greitai atsirinkti informaciją, susirasti savo interesų zonas, dalykus, kurie, tarkim, labiau domina ir traukia. Išmoksti būti lankstus, greitai prisitaikyti – ko iš esmės reikia darbo rinkai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir manau, kad studijos tikrai padeda vėliau tas savybes turėti. Tad manau, kad man tai labiausiai ir padėjo.

Vaidas Antanavičius, alumnas

Vaidas Antanavičius – sėkmingas Vilniaus universiteto alumnas, pasirinkęs chemijos studijas. Nepaisant pradinių ketinimų studijuoti biochemiją, galutiniam sprendimui įtakos turėjo mažesnė konkurencija ir asmeninis pasiruošimas. Magistrantūros studijos atvėrė dar daugiau galimybių. V. Antanavičius dalyvavo Erasmus+ programoje, atlikdamas praktiką Vokietijoje. Ši patirtis ne tik padėjo tobulinti kalbų įgūdžius, bet ir suteikė vertingų žinių. Baigęs magistrantūrą, V. Antanavičius išvyko į JAV, kur įsidarbino didelėje korporacijoje.

Chemijos studijų kelias

V. Antanavičius studijoms pasirinko chemiją, buvo minčių stoti į biochemiją, bet ten buvo didelis konkursas ir reikėjo aukštų biologijos egzamino balų. Tuo metu būsimas studentas nebuvo pasirinkęs biologijos egzamino baigdamas vidurinę mokyklą.

„Pirmus du metus neturėjome jokių pasirenkamų dalykų, tvarkaraštis buvo pilnas chemijos – bendrosios, fizikinės, neorganinės, analizinės ir kt. Atrodė, kad visos paskaitos sukasi tik apie chemiją. Buvo ir matematikos, ir fizikos, bet pasirinkti dalykų negalėjome“, – apie studijų pradžią pasakoja VU alumnas.

Labiausiai V. Antanavičiui įsiminė tretieji studijų metai, kurių metu studentai galėjo pasirinkti vieną dalyką už du kreditus. Jis pasirinko vokiečių kalbą, vedinas noro tobulinti kalbos įgūdžius. Kiti studentai rinkdavosi kūno kultūrą, kad gautų lengvus kreditus. Tuo metu chemikas galvojo, kad tai bus gera atgaiva po tiksliųjų mokslų, todėl pasirinko humanitarines paskaitas, kurios vykdavo skirtinguose VU fakultetuose. Tai dar labiau motyvavo ir stiprino pasitikėjimą teisingu studijų pasirinkimu.

„Studijos buvo sunkios, ypač kai reikėjo laikyti egzaminus. Buvo linksma matyti tuos pačius veidus egzaminų perlaikymo metu, kai visi būdavo perspėjami dėstytojų apie „studentiško gyvenimo“ pasėkmes, bei studijuojamo dalyko svarbą chemiko profesijai, tačiau vis vien tikėdavome, kad kaip nors „praslysime“. Po sunkių pirmųjų dviejų metų, tretieji ir ketvirti metai buvo lengvesni. Ketvirtame kurse buvo daug praktikos ir lengvesnių dalykų tokių kaip chemijos istorija. Galėjome laisvai susirinkti kreditų iš mus dominančių dalykų ir atlikti tyrimus bei rašyti baigiamąjį darbą. Pavasario semestras buvo kitoks, nes buvo mažiau paskaitų ir daugiau savarankiško darbo“, – patirtimi dalinasi chemikas.

Magistrantūra: naujos galimybės ir iššūkiai Erasmus+ kelionėje

Įkalbėtas stoti į magistrantūrą, V. Antanavičius pasirinko tuomet naują studijų kryptį –  nanomedžiagų chemiją. Ji buvo finansuojama iš Europos Sąjungos lėšų, todėl studentai buvo kviečiami studijuoti naują ir perspektyvią studijų programą.

„Norėjau kuo geriau išnaudoti studijų laiką, todėl nusprendžiau dalyvauti Erasmus+ programoje. Iš pradžių planavau vykti į Turkiją, nes baigiamąjį bakalauro darbą kuravo prof. Y. Oztekin, kuri tuo metu stažavosi Chemijos institute, tačiau tie planai žlugo. Likus vienam mėnesui vis dar tikėjau rasti sau vietą Erasmus programoje ir užpildžiau dokumentus į Vokietiją. Mano baigiamojo darbo vadovė, profesorė A. Valiūnienė tuometu bendradarbiavo su profesoriumi iš Kielio universiteto, G. Popkirov. Aušra palaikė mano sprendimą tobulintis užsienyje, bei labai padėjo gaunant stažuotę. Taigi, pirmaisiais magistrantūros studijų metais, pavasario semestrą išvykau į Vokietiją atlikti praktiką. Ten susidūriau su išūkiais dėl kalbos barjero. Nors buvau mokęsis vokiečių kalbos, mano žinios nebuvo pakankamai geros. Anglų kalba taip pat nebuvo mano stiprioji pusė. Nepaisant sunkumų, grįžau į Lietuvą su labai naudinga patirtimi“, – sako VU alumnas.

Atlikęs praktiką Vokietijoje ir baigęs magistrantūrą Vilniaus universitete, chemikas turėjo galimybę išvykti į svajonių šalį Ameriką ir ja pasinaudojo.

Kaip Amerikos svajonė virto kasdieniu darbu

Būdamas Lietuvoje V. Antanavičius susipažino su mergina, kuri studijavo Amerikoje. Ji jam pasiūlė pabandyti savo sugebėjimus ir žinias pritaikyti svajonių šalyje. Tai paskatino apsisprendimą vykti į Ameriką ir ieškoti tos laimės apie kurią sklido daug įvairiausių kalbų. Chemikas džiaugiasi, nors ir nebuvo labai pasitikintis savimi, bet vedamas smalsumo ir turėdamas palaikymą siekė savo užsibrėžto tikslo.

„Įsidarbinau didelėje Amerikos korporacijoje, kurioje dirbau su polimerais, tyrimų ir plėtros skyriuje asistentu. Tai buvo labai naudinga patirtis, nes sužinojau, kaip atrodo tikras darbas po chemijos studijų. Pavyzdžiui, turėjau atlikti įvairius polimerų sintezės darbus, nustatytį jų savybes ir pateikti analizės rezultatus“, – įgyta darbo patirtimi džiaugiasi chemikas.

Po trijų darbo metų Amerikoje ir vizito Lietuvoje, kurio metu aplankė gimines, draugus ir taip pat Chemijos institutą, V. Antanavičius buvo sužavėtas draugiško kolektyvo ir svarstė tęsti studijas doktorantūroje. Kadangi nuo studijų baigimo išlaikė draugiškus santykius su profesore A. Valiūniene, ji tuo metu turėjo subūrusi jaunų ir energingų studentų grupę, kurie mielai dalinosi savo patirtimi su buvusiu studentu. Profesorė alumną kvietė prisijungti prie savo tyrimų grupės ir atlikti nuotolinį darbą: „Rinkau informaciją, ieškojau mokslinių straipsnių ir bandžiau kurti įžanginę dalį disertacijai, tačiau dėl įvairių priežasčių man nepavyko pradėti doktorantūros studijų. Reikalavimai tapo griežtesni, konkurencija išaugo, o aš susiradau naują darbą Amerikoje. Svajonė taip ir liko neišsipildžiusi siekti daktaro laipsnio. Tačiau dėl to nepergyvenau ir į gyvenimą žvelgiau pozityviai.“

Dabartinėje įmonėje, „Honeywell/UOP“ V. Antanavičius dirba kaip chemikas, atliekantis petrocheminių produktų ir kitų įvairių medžiagų analizes. Šis darbas labai įvairus – nuo administracinių užduočių, pavyzdžiui, bendravimo su instrumentų tiekėjais, iki laboratorinių tyrimų. Chemikas atlieka tyrimus, nuo paprastų iki sudėtingų, tokių kaip azoto, anglies, deguonies ir sieros elementinio kiekio nustatymo milijoninių dalių tikslumu katalitinėmis savybėmis pasižyminčiose medžiagose.

„Dirbu šioje įmonėje nuo 2018 metų, todėl jaučiuosi įsitvirtinęs ir esu tapęs komandos dalimi. Mėgstu savo darbą, nes jis yra labai įvairus ir leidžia nuolat mokytis naujų dalykų, bei plėsti savo akiratį. Džiaugiuosi dirbdamas tokio pobūdžio darbą, tačiau kaip ir visur būna visko ir tenka susidurti su įvairiais išūkiais kuriuos nėra lengva spręsti. Tačiau, noriu pasidalinti gerąja patirtimi, kad galbūt tai motyvuotų ir skatintų kitus studentus mokytis ir siekti savųjų svajonių. Dažnai pagalvoju, kad padariau gerą sprendimą jog pasirinkau studijuoti chemija“, – pasakoja VU alumnas.

Neįkainojama patirtis studijų metu

„Iš pradžių man buvo netikėta, kad su chemijos diplomu galiu rasti darbą užsienyje. Kai kurie žmonės manė, kad be patirties ir kalbų žinių man bus sunku. Tačiau man pasisekė, kad įgijau vertingos patirties studijuodamas Chemijos ir geomokslų fakultete. Dabar suprantu, kaip yra svarbu ne tik geras išsilavinimas tačiau ir noras dirbti, tobulėti, bei nenuleisti rankų kai nesiseka. Amerikietiškoje darbo rinkoje aukštas išsilavinimas yra labai vertinamas. Visada pabrėžiu, kad mano studijos Chemijos institute buvo puikios. Dėstytojai buvo labai kompetentingi, o studijų programa buvo gerai suplanuota“, – sako chemikas.

Pasak V. Antanavičiaus, šiandieninėje informacinėje visuomenėje daug kas pasikeitė, dabar žmonės gali daug informacijos rasti internete, bei naudotis dirbtinio intelekto pagalba. Tačiau žinios, kurias chemikas įgijo universitete, yra labai vertingos ir padėjo jam formuotis kaip profesionalui. Universitetas išmokė kritiškai mąstyti ir ieškoti sprendimų.

„Aš nesu tikras, ar galiu tai įvertinti taip, kaip reikėtų. Pavyzdžiui, organinės chemijos laboratoriniai darbai buvo naudingi, tačiau tuo metu labiau rūpinausi, kaip greičiau juos atlikti ir gauti kuo aukštesnį įvertinimą. Kaip ir daugelis studentų tuo metu aš skubėdavau baigti darbus ir mėgautis studentišku gyvenimu. Tačiau vėliau, kai pradėjau dirbti ir už darbą buvo mokama, požiūris pasikeitė. Supratau, kad darbas reikalauja atsakomybės ir kruopštumo. Atsimenu, kai dirbau su dažų tyrimais, turėjau analizuoti polimerus ir ieškoti sprendimų, kaip pagerinti dažų kokybę. Praktinė patirtis, įgyta studijų metu, labai pravertė, nes jau turėjau tam reikalingų žinių ir įgūdžių“, – patirtimi dalinasi V. Antanavičius.

Raminta Povilaitytė, alumnė

2023 m. Vilniaus klubo mokslo premija už Vilniaus miestui skirtą studento mokslo darbą – tokį įvertinimą pelnė Vilniaus universiteto (VU) geografijos magistrantūros studijų alumnė Raminta Povilaitytė. Savo studijų kelią pradėjusi nuo finansų studijų, po dvejų metų Raminta suprato, kad tai nėra jos pašaukimas, o studijuodama Chemijos ir geomokslų fakultete atrado savo bendruomenę ir įgijo įdomių patirčių. Šiuo metu R. Povilaitytė yra geografinių informacinių sistemų (GIS) produktų vadovė „Hnit-Baltic“, pirmaujančioje GIS įmonėje Baltijos šalyse.

Karjeros posūkis: nuo finansų iki geografijos

R. Povilaitytė kaip ir daugelis svarstė, kokį kelią pasirinkti po mokyklos, išankstinių svajonių neturėjo, tad paklaũsė aplinkinių, kurie siūlė stoti ten, kur didelės galimybės ir geri atlyginimai. 

„Finansai tuo metu pasirodė ant bangos, matematika irgi gerai sekėsi, bet pasimokiau ten dvejus metus ir supratau, kad tai nėra tas dalykas, kuris mane tikrai domintų ir vežtų ateityje. Suvokiau, kad nebūsi geras specialistas, jeigu tau neįdomus pasirinktas kelias. Todėl atsigręžiau į geografiją, kuri man visą laiką labai patiko ir buvo labai įdomi. Bet geografija, deja, yra apipinta stereotipais, kad pabaigus studijas daug perspektyvų nėra. Aš surizikavau, galvojau, kad svarbiau daryti tai, kas patinka, įdomu“, – apie lemtingą karjeros posūkį pasakoja Raminta.

Anot pašnekovės, VU geografai turi nuostabią bendruomenę: tiek studentai, tiek dėstytojai priima šiltai, todėl baigęs studijas jautiesi kupinas įvairiausių patirčių.

„Geografija suteikia kompleksinį ir holistinį požiūrį į pasaulį apskritai. Ji apima viską – nuo žmogaus iki gamtos, mes į viską žiūrime plačiomis akimis. Manau, kad tai yra pats geriausias dalykas, kurį išsinešiau iš studijų, nes spręsdamas tam tikras problemas darbe imi matyti situaciją plačiau nei, pavyzdžiui, siauresnių sričių specialistai“, – patirtimi apie geografijos mokslus dalinasi R. Povilaitytė.

Baigiamasis darbas apdovanotas mokslo premija 

Pirmaisiais magistrantūros metais Raminta gavo užduotį parengti bendrąjį planą vienai iš Vilniaus seniūnijų pagal socialinės ir demografinės aplinkos temą. Tuo metu studentė, nagrinėdama esamą didžiųjų miestų būklę bendruosiuose planuose, pastebėjo, kad nėra būdo, leidžiančio pamatyti bendrą gyventojų paveikslą mieste, siekiant suprasti, kokie žmonės gyvena tam tikroje aplinkoje. Taip gimė unikali baigiamojo darbo tema. 

 

 

„Aš pradėjau galvoti, kaip apibendrinti visą informaciją, kaip sukurti žmogaus portretą, leisiantį suprasti, ko jam trūksta, su kokiomis problemomis susiduria tie žmonės ir kokių planavimo sprendimų jiems reikėtų. Mes, geografai, dažnai naudojame geografines informacines sistemas, kurios leidžia atlikti gilias erdvines analizes, taikant įvairiausius analizės metodus. Būtent tokių įvairių žinių kombinavimas leido ir man pačiai, ir, pasirodo, daugeliui pasiekti įdomų rezultatą“, – sako VU alumnė.

R. Povilaitytė save laiko visiška praktike, tiek bakalauro, tiek magistrantūros studijose jai buvo svarbu, kad darbai nebūtų vien teorinio lygmens.

„Aš visą laiką noriu, kad būtų koks nors pritaikymas. Manau, premija padėjo atverti tą darbą didžiajai visuomenės daliai. Darbas plačiai pasklido, man jau teko bendrauti su įvairiausiomis organizacijomis, kurios pamatė, susidomėjo, kurioms siunčiau metodikas, kurios galbūt norėtų taikyti jas savo darbe. Turbūt man tai buvo didžiausias laimėjimas – kad jis bus pritaikomas, kad kur nors skaidrėse rodo iškarpą iš mano darbo. Tai neliko tik popieriuje“, – su džiaugsmu prisimena pašnekovė.

Geografas gali save realizuoti beveik bet kur

Pasak R. Povilaitytės, geografija apipinta įvairiais stereotipais, vienas iš jų – kad po studijų gali rinktis tik geografijos mokytojo profesiją. Nors mokytojo profesija – puikus pasirinkimas, pašnekovė įsitikinusi, kad moksleiviai turėtų žinoti, jog geografija yra be galo plati ir save realizuoti galima įvairiose srityse. Studijuojant politinę, ekonominę, aplinkosauginę geografiją, galima dirbti įvairiausiose valstybės įstaigose, aplinkosaugos tarnybose, versle, inžinerijoje, IT įmonėse.

Pašnekovė pabrėžia, kad platus požiūris atveria labai daug durų, svarbu mokėti pateikti save, parodyti, kad atsineši didelį bagažą įvairių žinių.

„Linkėčiau nenurašyti geografijos, jeigu tai yra įdomu. Žinoma, svarbu susirasti darbą, susikurti karjerą, bet svarbiausia – kad iš tikrųjų būtų įdomu, tada būsi geras specialistas. Tad jei jaučiate meilę geografijai, tikrai linkiu jos nepaleisti“, – sako VU alumnė R. Povilaitytė.

Andrius Pakalniškis, dėstytojas, mokslininkas 

Praktika Čekijoje, stažuotės Taivane, Lenkijoje ir Prancūzijoje – tai tik dalis mokslinių Vilniaus universiteto (VU) doktoranto Andriaus Pakalniškio kelionių, leidusių įgyti patirties tarptautinėse laboratorijose, dirbti su mokslininkais iš viso pasaulio ir publikuoti ne vieną mokslinį straipsnį. Chemijos ir geomokslų fakulteto doktorantas teigia, kad stažuotės užsienyje turėjo didžiulę įtaką jo moksliniam tobulėjimui, naujų tyrimo metodų išbandymui ir tarptautinėms pažintims, atvedusioms iki bendradarbiavimo projektuose.

Dėl VU suteikiamų tarptautinės patirties galimybių – universitetų užsienyje svarstyti neprireikė

Mokykloje A. Pakalniškiui geriausiai sekėsi tikslieji mokslai, todėl jis ilgai nesvarstęs pasirinko Chemijos studijas VU Chemijos ir geomokslų fakultete ir dėl šio sprendimo nesigaili: „Jau beveik 10 metų esu šioje srityje, baigiau bakalauro, magistrantūros studijas ir dabar studijuoju doktorantūroje. Prie šių pasirinkimų smarkiai prisidėjo nuolat skatinanti ir draugiška bendruomenė, palaikanti naujas mokslines idėjas, ir universiteto suteikiamos tarptautinės patirties galimybės – užsienio universitetų svarstyti neprireikė.“ 

Studijų metu aktyviai dalyvavęs „Erasmus“ mainų programoje doktorantas sako, kad tai buvo neįkainojama patirtis, skatinanti išeiti iš komforto zonos, ugdanti savarankiškumą ir problemų sprendimo įgūdžius. Ypač įsimintinos buvo pirmosios kelionės. „Kai vykau mainų į Čekiją, nebuvo taip lengvai prieinamo interneto, kaip dabar visoje Europoje. Pamenu, mane pasitiko žmogus, kurį aš mačiau pirmą kartą gyvenime, padėjo nusigauti į bendrabutį, o už priėmimo stalo sėdėjo moteris, visiškai nekalbanti angliškai“, – apie pirmąjį įspūdį pasakoja A. Pakalniškis. 

Nepaisant pasitaikančių iššūkių, ryšiai, užsimezgę diskutuojant su profesoriais ir kolegomis, nenutrūko – A. Pakalniškis su kolega, drauge dirbusiu mainų Čekijoje metu, bendrauja ir įvairiausius mokslinius tyrimus atlieka iki šiol. Be to, išvykus mainų, laisvalaikis gali būti itin turiningas – galima keliauti ir tyrinėti šalį.

„Savaitgaliai „Erasmus“ mainų metu dažnai būdavo laisvi, galima buvo daug ką veikti. Tai buvo nauja patirtis, per keturis mėnesius Praha tapo vienu mėgstamiausių pasaulio miestų, kuriuos teko aplankyti. Todėl visa kelionė buvo naudinga, įgijau labai teigiamos patirties ir moksliniu požiūriu, kadangi universitetas labai aukšto lygio, ir asmeniškai, kadangi patyriau naują kultūrą, keliavau, susipažinau su naujais žmonėmis“, – sako VU doktorantas.

Tinkamai planuojant, laiko užtenka viskam

Kalbėdamas apie studijų ir mainų išvykų derinimą A. Pakalniškis sako, kad visa tai suderinti ir išlaikyti gerus studijų pasiekimus nėra sudėtinga, nes daugelyje bakalauro studijų programų praktikos yra privaloma studijų dalis, tačiau kur jas atlikti, dažnai priklauso nuo paties studento pasirinkimo.

„Po trečio kurso galime turėti keturis mėnesius praktikos – du vasarą ir du pirmus mėnesius rudens semestre. Aš taip ir padariau, šį laiką išnaudojau „Erasmus“ praktikai užsienyje. Ten pasidariau nemažai darbų, surinkau reikiamus duomenis, iš kurių galiausiai grįžęs parašiau kone visą savo bakalauro darbą. Gaila, magistrantūros metu buvo karantinas ir planai išvažiuoti paskutinį semestrą rašyti magistro darbo į Portugaliją neišdegė“, – prisimena chemikas.

Pasak A. Pakalniškio, doktorantūroje, kai nebėra paskaitų, susiderinti planus išvykti dar lengviau, o atsitraukus nuo įprastų veiklų, kai esi užsienyje, taip pat nesunku susitelkti į mokslą: „Prancūzijoje jau popiet būdavau baigęs dienos darbus ir galėdavau įsitraukti į kolegų projektus, užsiimti kuo nors nauju, bendrauti su žmonėmis. Tad nuo išvykų pagal mainų programas mokslas tikrai nenukentėdavo, priešingai – tik praturtėdavo.“

Tarptautinės patirties svarbą A. Pakalniškio mokslinėje karjeroje įrodyti nesunku – chemiko doktorantūros studijų metu publikuota net 20 mokslinių straipsnių, o prie pirmojo straipsnio prisidėta dar bakalauro studijų pabaigoje. Būtent tarptautiniai ryšiai ir kolegos iš užsienio universitetų padėjo pasiekti tokį rezultatą: „Prie straipsnių prisidėjo bendraautoriai, tikrai to nepadariau vienas. Konferencijoje Italijoje susipažinau su mokslininku, su kuriuo netrukus išleisime vieną straipsnį, aktyviai dirbame su kolege iš Ukrainos, kuri atlieka teorinius skaičiavimus kristalinių medžiagų mėginiams, su Vokietijos mokslininkais porą kartų vykau į Berlyną atlikti žemos temperatūros sinchrotronų difrakcijos tyrimų, kuriuos pasitelkę bandėme išanalizuoti medžiagų struktūrinius virsmus. 

Bendradarbiauju ir su kolegomis iš Prancūzijos, Čekijos, Lenkijos, Portugalijos, Taivano. Svarbu megzti pažintis ir nesėdėti vietoje – kol lauki vieno straipsnio pataisymo, dirbi prie kito, jau turiu dar du, kurie yra pusiau parašyti. Stengiuosi daryti, ką galiu tuo metu, jei, pavyzdžiui, negaliu atlikti reikiamų tyrimų ar laukiu indėlio iš kitų.“

Ateities planuose – tolimesni žemynai ir podoktorantūros studijos

Pasak A. Pakalniškio, visos išvykos leido išmokti ko nors naujo. Pirmoji stažuotė Čekijoje – savarankiškumo, drąsos siūlyti savo idėjas. Net keli vizitai Lenkijoje – kitokio požiūrio į mokslą, skirtingų mokslinių problemų sprendimo būdų. Teko įveikti ir viešojo kalbėjimo baimę, rengiant darbų pristatymą. Bet labiausiai įsiminė stažuotė Taivane karantino laikotarpiu: „Ten žmonės mėgsta ilgai sėdėti laboratorijoje ar savo biure, todėl tekdavo ir pačiam ateiti anksti ryte, o išeiti jau vėlai, sutemus, 20–21 val. vakaro. Vis dėlto įgijau neįkainojamos mokslinės patirties ir naujų kolegų.“

Naujausioje stažuotėje Prancūzijoje A. Pakalniškis turėjo progą išmėginti naujus prietaisus ir pagilinti žinias apie struktūrinę analizę, apie magnetines medžiagų savybes, kurių ypač trūko, o pristatant savo tyrimo duomenis – išgirsti įvairių patarimų, kaip išspręsti kilusias problemas. Dėl šios naudingos patirties ir baigęs doktorantūros studijas chemikas planuoja ieškoti bendradarbiavimo bei naujų patirčių podoktorantūros stažuotėje.

„Svarstau ir apie Europą, ir apie Ameriką, ir apie Azijos šalis, dar nesu tikras, kur norėčiau stažuotis, nes dabar daugiausia minčių kelia disertacijos rašymas, o idealaus varianto paieškos užima laiko. Vis dėlto nebūtinai mūsų galvoje idealus variantas būna geriausias, reikia būti atviriems. To palinkėčiau ir būsimiems studentams – išlaikykite egzaminus, kad ir kaip dabar tai atrodo sunku, įstokite studijuoti ir kuo greičiau eikite į laboratoriją, atraskite savo vietą, kurioje malonu dirbti, ir tiesiog nebijokite sakyti, kad kažko norite, naudokitės visomis galimybėmis“, – linki VU doktorantas A. Pakalniškis.

Evaldas Kvietkauskas, doktorantas

Lazerinių technologijų skyriuje dirbantis Evaldas Kvietkauskas: „Magistrantūros studijas rinkausi dėl dviejų priežasčių – laisvės rinktis studijų kryptį ir galimybės derinti darbą ir studijas“

E. Kvietkauskas ryšį su chemija atrado dar mokyklos suole, vėlesnėse klasėse. Geri rezultatai vedė pirmyn ir galiausiai nulėmė būsimos karjeros pradžią. Šiuo metu VU Chemijos ir geomokslų fakulteto magistrantūros studentas sėkmingai dirba lazerinių technologijų skyriuje, dalyvauja studentų atstovybės veiklose ir siekia visapusiško tobulėjimo.

Kelionė į chemijos pasaulį: nuo mokyklos suolo iki lazerinių technologijų skyriaus

Chemikas prisimena, jog mokykloje stropiausias mokinys nebuvo, tačiau vėlesnėse klasėse pradėjo sektis chemija. Aplankiusi sėkmė suteikė motyvacijos mokytis ir galiausiai chemija tapo pirmu pasirinkimu renkantis studijų kelią. E. Kvietkauskui buvo svarbi laisvė rinktis studijų kryptį ir galimybė derinti studijas su darbu, būtent dėl šių priežasčių jis priėmė sprendimą tęsti studijas magistrantūroje.

Šiuo metu lazerinių technologijų skyriuje dirbantis mokslininkas pabrėžia, jog chemijos mokslas yra geras tarpininkas įvairiose veiklose: „Chemija yra tarpdisciplininis mokslas, kuriame susiduria fizika ir biologija. Man asmeniškai aktualesnis yra fizikos mokslas, taip pat mes, chemikai, rašydami baigiamuosius darbus susiduriame su aparatūra, paremta fizikos dėsniais. Taip pat daugelis baigiamųjų darbų yra susiję su biologiniais objektais, tad svarbios ir šio mokslo žinios. Kartais moksleiviai klausia: jei nepavyks medicina, ar chemija yra panaši į ją. Taip, nes chemija sieja ir fizikos, ir biologijos mokslus, todėl studijų metu yra susipažįstama su abiem. “

Laikas studentų atstovybėje ir ateities planai

Anot E. Kvietkausko, studentų atstovybė išugdė laiko planavimo įgūdžius, bendruomenėje atsirado naujų pažinčių ir naujų veiklų: „Turime tokių tradicijų, kaip laikraštis „Acetonas“ ir renginių ciklas „Chemijos ir Geomokslų dienos“, prie kurių linksma prisidėti ir juose dalyvauti. Įdomu stebėti, kaip vyksta organizavimo procesas ir prisidėti prie edukacinių ir pramoginių veiklų studentams kūrimo, tai visai malonus jausmas“, – su džiaugsmu sako pašnekovas.

Paklaustas apie ateities planus chemikas pasakoja, jog tikrai planuoja likti Lietuvoje, tačiau vis dar svarsto, kurioje tiksliai srityje norėtų būti. Taip pat E. Kvietkauskas atvirauja, jog planuoja tęsti studijas doktorantūroje.

Magistrantūros studijos – kelias į aukštesnį atlyginimą ir profesinį tobulėjimą

Chemijos mokslo srities magistrantas nori atkreipti dėmesį į magistrantūros svarbą, kadangi dėl to daugėja galimybių dalyvauti įvairiuose projektuose ir sėkmingai tęsti ir akademines, ir profesines veiklas. Anot pašnekovo, magistrantūros studijos yra vienas iš varomųjų faktorių, kuris ne tik leidžia pretenduoti į aukštesnį atlyginimą, bet ir skatina profesinį tobulėjimą.

„Žmonėms kurie svarsto, ar verta studijuoti, įvardinčiau du svarbius dalykus. Pirma, kad labai lengva suderinti studijas su darbu, o antra, kad mokomuosius dalykus renkiesi pats, nesi priverstas mokytis to, ko nenori. Būsimiems studentams palinkėčiau toliau tobulėti ir mokytis, drąsiai rinktis sudėtingesnius dalykus, šie pasirinkimai gali nustebinti įdomumu ir padėti įgyti daugiau praktikos“, – patirtimi dalinasi pašnekovas.

Ieva Lekstutytė, dėstytoja, mokslininkė

VU Chemijos ir geomokslų fakulteto geologijos mokslo krypties dr. Ieva Lekstutytė, vos daugiau nei prieš savaitę sėkmingai apsigynė daktaro disertacijos darbą tema: „Reljefą sudarančio vidurinio pleistoceno moreninio smulkaus grunto savybių įvertinimas“. Mokslininkės pasirinkimas studijuoti geologiją kilo iš noro būti arčiau gamtos ir domėjimosi biologija. Doktorantūros studijas paskatino tęsti aplinkinių palaikymas ir noras gilintis į mokslinius tyrimus. Šiandien ji gali didžiuotis puikiais rezultatais – apginta daktaro disertacija, kurios tema aktuali Vilniaus statybų sektoriuje.

Bendruomenė, palaikymas ir meilė mokslui

Iš mažo miestelio kilusi I. Lekstutytė geologija domisi jau nuo vaikystės, kaip pati sako, visi vaikai būna arčiau žemės taipogi visa tai lydėjo simpatija gamtai. Baigus mokyklą I. Lekstutytės galvoje sukosi mintys apie norą išvykti: „Na, kadangi buvau iš mažo miestelio, norėjau išvažiuoti kuo toliau, nes mano sesuo jau buvo išvykusi į Vilnių. Tada pamačiau tokias studijas, tuo metu jos vadinosi aplinkos hidrogeologija ir geoinžinerija. Tuometinis studijų aprašymas mane sužavėjo, jei gerai pamenu, susisiekiau su žmogumi, kas ten studijavo. Visada žinojau, kad rinksiuosi ką nors iš gamtos mokslų.“

Anot pašnekovės, studijų metu nedidelė studentų grupė skatino bendruomeniškumą ir lengvą perėjimą iš bakalauro į magistro studijas, viskas vyko natūraliai. I. Lekstutytė toliau tęsė magistrantūros studijas Chemijos ir geomokslų fakultete, artima aplinka ir geri rezultatai vedė pirmyn: „Tada buvo natūralu, kad tie, kas baigė bakalaurą, tęsė studijas magistrantūroje. Visi buvome labai artimi, paskaitas vedė žinomi dėstytojai. Kadangi bakalauro studijų baigimo rezultatai mane džiugino, buvo toks jausmas, kad reikėtų tęsti toliau.“, – prisimena geologė.

Magistrantūros studijų metu I. Lekstutytė dalyvavo Erasmus mainų programoje, šiuo laikotarpiu mokslų daktarė ypatingai džiaugiasi, kadangi kelionėje susipažino su žmonėmis, kurių istorijos ir pasirinkimai įkvėpė tolimesniame moksliniame kelyje. Pasirinkimą tęsti studijas doktorantūroje lėmė ne tik geri rezultatai magistrantūroje, bet ir aplinkinių palaikymas, skatinimas judėti toliau. I. Lekstutytė doktorantūros pasirinkimo nesiekė tapti mokslininke, viskas klostėsi natūraliai.

Sėkmingai apginta daktaro disertacija ir ateities planai

Pasak I. Lekstutytės, disertacijos temos pasirinkimą lėmė patogi vieta, moksliniame darbe tiriamas gruntas buvo būtent Vilniaus rajone. O apskritai, aplink Vilnių kuriasi didžiausi pastatai, priimami sudėtingesni geotechniniai sprendimai. Mokslų daktarė savo darbe siekė naujovių: „Niekas nebuvo rašęs apie šio amžiaus gruntus, na, mes kaip ir turime taisykles, tačiau jos taikomos visiems. Aš norėjau ištirti, ar mes galime taikyti tas bendrąsias taisykles, norėjau atrasti ką nors naujo ir pasiūlyti rinkai. Mano pasirinkimas buvo susietas su tuo, ko mums reikia šiandien. Šis darbas būtų aktualus būsimiems projektams statybų sektoriuje.“, – mokslinio darbo perspektyvomis dalinasi I. Lekstutytė.

VU mokslų daktarė prisimena pirmą kursą doktorantūroje, kurio metu studentams dažniausiai pasiūloma tema, tačiau tuo metu dar praktiškai nesupranti, ką darysi ir ką norėtum daryti ateities perspektyvoje. Tačiau dabar, I. Lekstutytė sako suprantanti, kas jai labiausiai įdomu ir kokiu keliu nori toliau eiti.

„Per tuos 7 metus supratau, kokios temos man tikrai būtų įdomios, ką aš norėčiau padaryti, rašydama darbą supratau, kokios informacijos man trūko. Norėčiau išpildyti savo sugalvotas temas, galbūt sukurti ką nors drauge su studentais. Dabartinis tikslas įvykdyti susikurtus tikslus kas man įdomu per artimiausius pora metų, žinoma, jie būtų labiau susiję su mokslu.“, – sako I. Lekstutytė.

Geras specialistas visada ras vietos geologijoje

Anot I. Lekstutytės, pagrindinės geologijos sritys yra dvi: klasikinė geologija, labiau susijusi su paleontologija, žemės vystymu ir inžinerinė geologija, kurioje dažniausiai tiriami gruntai, naudojami pastatams. Pasak geologės, paklausiausia profesija – inžinieriai geologai, tačiau apskritai, gerų specialistų visada trūksta: „Mes dažnai sakome, kad mums tų specialistų užtenka, bet visada trūksta gerų specialistų. Pas mus nėra labai daug vietų, bet nesvarbu, kiek žmonių bebūtų, tų gerų visada reikės. Daugelis mąsto – baigiau bakalaurą, daugiau niekas neprašo, kam man mokytis. Tačiau mokytis reikia dėl savęs, kad būtum geras specialistas, o karjeros galimybės atsivers būnant savo srities žinovu. Tam, kad turėtum galimybę dirbti su sudėtingesniais objektais, projektais, gautum įdomesnes užduotis, svarbu augti ir tobulėti, įgyti pasitikėjimą. “

Būsimiems studentams I. Lekstutytė pataria atsiverti ne tik mokslui, bet ir asmeniniam tobulėjimui. Pati geologė atvirauja, kad per visus studijų metus išmoko daug įvairių dalykų, geriau analizuoti ir sisteminti informaciją, tvarkingai cituoti šaltinius ir formatuoti tekstą, tačiau akcentuoja labai svarbų dalyką – asmeninį tobulėjimą. „Netgi tos pačios geologijos studijos nėra vien tik apie mokslą, jos skatina tavo asmeninį augimą, bėgant laikui pastebi savo tobulėjimą, kritišką vertinimą, o galbūt atlaidesnį požiūrį. Mokslai, manau, augina tave iš vidaus, tuo metu turi būti savarankiškas ir pasitikintis savimi. “