Šiemet sukanka 100 metų kai 1924 m. kovo 28 d. Balainių eiguvoje (Varėnos rajone) eigulio šeimoje gimė būsimasis geografas, profesorius, habilituotas daktaras Alfonsas Basalykas – Lietuvos reljefo, kraštovaizdžio tyrimų ir kraštotvarkos pradininkas (1924 – 1986).
1947 m. baigęs geografijos mokslus Vilniaus universitete, pasiliko ten dirbti. Pirmiausiai jis nusipelnė geografijai fundamentalių veikalų – prancūzo E. Martono „Fizinės geografijos pagrindų“ (1948), ruso S. Kalesniko „Bendrosios geografijos pagrindų“ (1950) – vertimais.
Svarbiausi prof. A. Basalyko moksliniai darbai buvo atlikti geomorfologijos srityje. Žemės paviršiaus gilus pažinimas gulė į daugumos jo ateities darbų pamatus. 1953 m. jis apgynė kandidatinę disertaciją „Nemuno upyno slėniai Lietuvos TSR ribose (slėnių sistemos geomorfologinė analizė)“, vėliau, panaudojant reljefo hipsometrijos analizę sudarė šalies reljefo morfogenetinę charakteristiką, papildė Lietuvos geomorfologinį žemėlapį.
A. Basalyko rūpesčiu pasirodė Lietuvos geografijos klasika tapę veikalai: 1958 m. – Lietuvos TSR fizinės geografijos I-sis tomas (sudarytojas, redaktorius, atskirų skyrių autorius), 1959 m. pažymėtas Lietuvos valstybine premija, o 1965 m. – „Lietuvos TSR fizinė geografija“ II tomas (fiziniai geografiniai rajonai). Čia pirmą kartą Lietuvos teritorija buvo labai detaliai išnagrinėta, suskirstyta fiziniais geografiniais rajonais ir tipologiniais teritorijos kompleksais. Remiantis geologiniais ir geomorfologiniais tyrimais aprašomi teritoriniai ryšiai ir paleogeografinė šalies teritorijos raida. Ši knyga tapo 1966 m. apgintos habilituoto geografijos daktaro disertacijos pagrindu.
Brandus mokslininkas, geografijos habilituotas daktaras nuo 1966 m. aktyviai gilinosi į žmogaus ir gamtos sąveiką, tyrė jos padarinius, suformulavo naują kraštovaizdžio interpretacijos koncepciją, pavadinta geografine kraštotvarka. Profesoriaus manymu, pažinimas turi baigtis prognozavimu ir kraštotvarkiniu projektavimu. Šias idėjas atspindėjo 1977 m. pasirodžiusi jo knyga „Lietuvos TSR kraštovaizdis“, už kurią paskirta antroji Lietuvos valstybinė premija.
Profesorius buvo kompleksinių teritorijos tyrimų ir geoekologinių tyrimų pradininkas, pirmasis organizatorius. Su kitais autoriais jis įnešė svarų indėlį į Lietuvos Mokslų akademijos Geografijos skyriuje rengtą darbą „Kompleksinės LTSR gamtos apsaugos schemos iki 2000 m. ūkio intensyvinimo sąlygomis“ (1984). Šis pirmasis strateginis nacionalinis planavimo dokumentas, patvirtintas 1988 m., atspindėjo kylantį pasididžiavimą savo kraštu, inspiravusį ir Nepriklausomybės Sąjūdį. Šios schemos pagrindu jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo suformuotos gamtinio karkaso, saugomų teritorijų sistemos ir daugelis kitų šiandienos aplinkosaugos koncepcijų.
Profesorius Alfonsas Basalykas parašė 5 knygas ir daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Viena žymiausių populiarių jo knygų – „Žemė – žmonijos buveinė“ (1985) – visiems suprantamai kalbėjo apie įvairiausius besivystančio vientiso mokslo apie Žemę aspektus.
A. Basalykas ženkliai nusipelnė geografijos studijoms Vilniaus universitete. Nuo 1968 m. iki mirties jis vadovavo Fizinės geografijos ir kartografijos katedrai, skaitė bendrosios geografijos, regioninės geomorfologijos, landšaftotyros, Lietuvos geografijos, paleogeografijos, o geologams - paleontologijos kursus. 1967 m. tapo Lietuvos geografų draugijos Prezidentu, buvo mokslinio žurnalo „Geologija ir geografija“ redaktorius.