Šiandien Geografijos bakalauro studijų programos III kurso studentai drauge su prof. dr. Darijumi Veteikiu, dokt., j. asist. E. Luku Dvilevičiumi ir Geomokslų instituto savanore Agnija Koviazina leidosi į mokomąją išvyką Vidurio Lietuvos apylinkėse.
„Kelionė į Vidurio Lietuvą buvo labai įsimintina naujų potyrių ir atradimų srityje. Neabejoju, jog šią išvyką atsiminsiu ilgai. Susipažinau ne tik su gražia Vidurio Lietuvos gamta ir kultūros paveldo paslaptimis“. – savanorė Agnija.
Išvykos metu studentai mokosi stebėti ir matuoti kiekybinio bei kokybinio pobūdžio gamtinius (gamtinės geografijos kryptyje) ar socialinius reiškinius (visuomeninės geografijos kryptyje), savarankiškai atlikti natūrinius stebėjimus, dokumentuoti informaciją, pateikti tyrimų ataskaitas, reflektuoti patirtis ir atspindėti paskaitų metu įgytas žinias. Kelionė prasidėjo Žaslių miestelyje, aplink kurį telkšo trys miestą supantys ežerai – Žaslių, Liminas, Statkūniškės.
Kita vieta, kurią aplankėme – Achema. Viena didžiausių pramonės įmonių Lietuvoje, kurios veiklos teritorija – technogeninio kraštovaizdžio pavyzdys. Įmonės teritorija tokia didelė, kad po ją teko keliauti autobusu. Mus pasitiko įmonės atstovas, kuris buvo mūsų gidas, pasakojantis apie įmonės veiklą nuo jos įkūrimo pradžios, nelaimingų atsitikimų, iki šiandienos iššūkių einant tvaraus verslo keliu. Lankėmės laboratorijose, dolomito trąšų gamykloje, pakilome ant vienos iš gamyklų viršūnių, kur atsivėrė stulbinantis technogeninio kraštovaizdžio vaizdas. AB „Achema“ yra didžiausia azoto trąšų ir kitų pramoninių chemijos produktų gamintoja šalyje bei didžiausia tokio pobūdžio gamykla Baltijos šalyse, įkurta 1965 metais. Pagrindinė įmonės veikla – azoto trąšų, skystų trąšų kambario ir lauko augalams, amoniako, azoto rūgšties, formalino, KF dervų, angliarūgštės, deguonies, azoto, bazinio aliuminio sulfato tirpalo gamyba ir prekyba. Bendrovėje dirba per 1300 žmonių. Metinė trąšų gamyba – apie 2 milijonus tonų. AB „Achema“ įsikūrusi Jonalaukio kaime, Jonavos rajone, šalia Neries ir Šventosios upių santakos. Šią gamyklos vietą lėmė patogi geografinė padėtis: čia praeina svarbios šalies automagistralės ir geležinkelio linijos, jungiančios įmonę su didžiaisiais Lietuvos miestais ir neužšąlančiais Baltijos jūros uostais.
Sekantis sustojimas buvo visai netoli gamyklos. Tai vietinė Šv. Onos bažnyčia Skaruliuose. Ši įspūdinga bažnyčia ir jos istorija bei architektūra stebino geografų kompaniją. Vėliau užkopėme į Abraomo Kulviečio kalvą, nuo kurios atsivėrė nuostabus gamtinis kraštovaizdis – priešingybė prieš tai matytam technogeniniam. Kėdainiuose turėjome ilgesnį sustojimą su vietinės kultūros pietumis. Sužavėjo Kėdainių senamiestis – tvarkingos gatvės ir namai sukuria jaukumo jausmą. Visai netoli Kėdainių aplankėme XVII-XVIII a. barokinio stiliaus Apytalaukio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, turinčią renesanso bruožų, nustebinusią išraiškingu fasadu bei ypatinga aplinka. Ten pat aplankėme ir neorenesansinio stiliaus Apytalaukio dvarą.
Judėdami atgalios link Vilniaus sustojome apleistoje hidroelektrinėje, kur susipažinome su jos pagrindiniais veikimo principais, nauda ir žala ekosistetmai. Stabtelėjome prie Juozo Urbšio paminklo miškingoje, erdvioje vietovėje, prisiminimais apipintoje Česlovo Milošo gimtinėje, Šventybraščio bažnyčioje, šalia kurios auga seni, masyvūs ąžuolai. Priešpaskutinis aplankytas objektas – Krekenavos apžvalgos bokštas. Iš viršaus galėjome pamatyti netoli esantį Krekenavos miestelį ir jo miškingą kraštovaizdį, kuriame buvo galima aiškiai matyti Nemuno žemumos ir lygumos bruožus. Paskutinis taškas – Upytės piliakalnis, liaudiškai vadinamas Čičinsko kalnu, kurio papėdėje susipažinome šios vietos legendomis.