Dr. Greta Inkrataitė – jaunoji VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininkė ir dėstytoja, kurios profesinis kelias yra glaudžiai susijęs su jos Alma Mater. Mokslininkė sėkmingai derina dėstymą, projektinę veiklą ir tiesioginį mokslinį darbą dėka griežto laiko planavimo. G. Inkrataitė buvo apdovanota 2025–2026 m. LMA Jaunųjų mokslininkų stipendija, kuri jai reiškia reikšmingą jos darbo įvertinimą. G. Inkrataitė jauniems, apie mokslininko karjerą svajojantiems, studentams pataria būti drąsiems ir iniciatyviems. Ji skatina studentus anksti pradėti mokslinį darbą laboratorijose, bendrauti su dėstytojais ir išnaudoti visas jiems teikiamas galimybes. Toliau – interviu su VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininke dr. Greta Inkrataite.
Jūsų studijų laida pasižymėjo išskirtinai aukštu talentingų mokslininkų skaičiumi. Kokia apimtimi ši kompetentinga ir motyvuojanti akademinė aplinka prisidėjo prie Jūsų, kaip tyrėjos, formavimosi ir profesinio kelio pasirinkimo?
Taip, tai labai tikslus klausimas. Mūsų laida tikrai turėjo labai reikšmingą įtaką tam, kur dirbu dabar. Turbūt galima pasidžiaugti tuo faktu, kad net septyni grupiokai, su kuriais kartu pradėjome pirmą kursą, pasirinko doktorantūros studijas ir net penki iš jų jau pradėjo dėstyti apgynę daktaro laipsnį. Turbūt nuo bakalauro, gal trečio kurso, buvome kaip komanda – dalijomės viskuo, padėjome vieni kitiems, ir tai, manau, tikrai daug prisidėjo prie mūsų sėkmės. Magistro studijų metu santykis tapo dar artimesnis, grupiokus jau drąsiai galėjau vadinti draugais. Visuomet galėjau kreiptis patarimo, o ir mes visi vieni kitus nuolat palaikėme ir padrąsinome. Tikriausiai, jeigu ne tas bendrumas ir buvimas visiems kartu, klausimas, kiek mūsų dabar ir būtų šioje mokslinėje veikloje. Žinoma, be bendrakursių, be draugų, prie sėkmingo profesinio kelio prisidėjo ir visa akademinė bendruomenė: dėstytojai, vadovai, kolegos. Jų patarimai, skatinimas, motyvacija prisidėjo prie to, kur esu dabar.
Po sėkmingos doktorantūros mokslininkai dažnai renkasi tarp tyrimų instituto ir akademinės karjeros. Kokie veiksniai lėmė Jūsų sprendimą tapti dėstytoja ir mokslininke būtent VU Chemijos ir geomokslų fakultete?
Kitų variantų iš tiesų net ir nelabai svarsčiau, jei kalbėti apie kitos institucijos rinkimąsi kaip mokslo ir mokymo įstaigą. Visas kelias prasidėjo čia, Chemijos ir geomokslų fakultete, tai taip palaipsniui aš jame ir įsitvirtinau.
Dėstyti pradėjau doktorantūros metu, turėjau kelis laboratorinius darbus. Kadangi dirbti su studentais man patiko, vis tiek, pirmiausiai, norėjau įsitikinti, kad šis kelias man. Vėliau atsirado galimybės dirbti su studentais daugiau, vesti jiems laboratorinius darbus, seminarus, paskaitas. Kodėl norėjau pradėti dirbti pedagoginį darbą? Pirmos mintys apie jį prasidėjo dar bakalauro studijų metu, kadangi priėmiau sprendimą baigti gretutines pedagogikos studijas. Su mokiniais, studentais pavyko palaikyti gerą santykį, tai po truputį visa tai ir virto darbu pedagoginėje srityje.
Kalbant apie mokslą, jis yra tas dalykas, kuris man tikrai labai įdomus, tobulina mane pačią kaip asmenybę ir skatina nuolat tobulėti ir ieškoti naujų žinių. Dėl šios priežasties kitų darbo variantų net ir nesvarsčiau. Jeigu kalbėti apie chemijos mokslo sritį ir darbą šioje srityje, tai Lietuvoje ne toks ir didelis pasirinkimas. Galiausiai, likti savo Alma Mater yra didelė garbė, pasidižiavimas ir savotiškas įsipareigojimas tiek sau, tiek universitetui.
Dr. Greta Inkrataitė
Kaip Jums pavyksta sėkmingai suderinti dėstymą, projektinę veiklą ir tiesioginį mokslinį darbą?
Mano darbo diena prasideda anksti. Aš esu tipinis vyturys. Keliuosi anksti, 7 ryto jau būnu fakultete ir galiu pradėti daryti reikiamus darbus. Vakare metu mano produktyvumas stipriai krenta, todėl iki jo stengiuosi padaryti kiek įmanoma daugiau. Kai darbas prasideda nuo ankstaus ryto, taip iki vakaro pilnai žingsnis po žingsnio ir dirbi. Darbo planavime visuomet išdėlioji prioritetus. Jeigu laukia paskaita, tai daugiau laiko skiri jos pasiruošimui, atitinkamai šiek tiek kitos veiklos nukenčia. Kai reikia daryti mokslinį darbą, tai atitinkamai jį prioretizuoji ir tada dirbi ties juo. Tai, turbūt, pagrindinis sėkmingo darbo pagrindas yra laiko planavimas ir, tikriausiai, ne be reikalo yra sakoma: kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai, bet, kad spėti sunku, tai taip, tikrai sunku.
Jau anksčiau esate buvusi apdovanota stipendijomis magistrantūros ir doktorantūros studijų metu. Kaip jautėtės, sužinojusi, kad jums skirta 2025–2026 m. LMA Jaunųjų mokslininkų stipendija?
Kai teiki tokias paraiškas stipendijoms, žinoma, naiviai vis tiek tikiesi gauti. Nesitikėtum – neteiktum. Tačiau, kai gavau laišką su patvirtinimu, kad gavau šią stipendiją, buvo sunku patikėti. Pirmiausiai, mintis – ar tai tiesa? Paraiškos teikimo metu doktorantūros studijas buvau baigusi prieš gerą pusmetį. Žinoma, suvoki, kad tu konkuruoji su daktarais, kurie tikrai ne vienus ir net ne dvejus metus jau dirba moksliniame kelyje, o tu tik visai jaunas, neseniai disertaciją apgynęs mokslininkas. Tikrai buvo sunku suvokti patį faktą, kad gavai stipendiją. Tačiau, tuo pačiu, tai man buvo tokia didelė motyvacija ir suvokimas, kad darau kažką gerai. Vadinasi, mane įvertino ir tai, ką aš pasiekiau, ką jau esu padariusi, yra reikšminga. Tikrai labai džiaugiuosi šiuo įvertinimu.
Esate aktyvi dalyvė ir organizatorė daugelyje mokslinių konferencijų, kokią didžiausią asmeninę ir profesinę naudą Jūs gaunate iš šios plataus spektro veiklos?
Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad tai yra kaip ir mano darbo pareigose, kadangi dirbu Projektų rengimo ir administravimo skyriuje. Vienas iš darbų ir yra tarptautinių bei nacionalinių konferencijų organizavimas. Ką tai duoda? Galėčiau vardinti vien privalumus: organizaciniai sugebėjimai; tas pats laiko planavimas; bendravimas su Lietuvos ir užsienio mokslininkais; galimybė sužinoti tuos konferencijų organizavimo niuansus, kurių paprastas mokslininkas, kuris yra konferencijos dalyvis – nesužinos. Ši patirtis duoda labai platų žinių „bagažą“, apie tai, kaip vykdomos konferencijos. Taip pat atsiranda šiek tiek dinamika profesiniame lygyje, kai nuvažiuoji į konferenciją užsienyje, kur esi tiesiog dalyvis, o ne organizatorius. Tu ne tik dalyvauji, bet ir stebi, kas vyksta konferencijose: kaip, kas padaryta, kokie organizaciniai sprendimai priimti, kas yra gerai, kas – nelabai. Tuomet, atitinkamai, jeigu pamatai, randi kažkokį gerą dalyką, pasižymi, kad šitą bus galima pritaikyti ir pas mus. Iš tiesų dalyvauti konferencijose pasidarė šiek tiek sudėtingiau, nes koncentruojiesi ne tik į savo pristatymą, bet ir į organizacines detales.
Kaip dalyviui, tai čia yra ta mokslinio darbo sritis, kur, tikriausiai, daugiausiai kartų esu išėjusi iš vadinamosios komforto zonos. Tuo metu jaučiu baimę, bet žinau, jog reikia sudalyvauti, reikia pristatyti savo atliktus darbus. Ši veikla mane, kaip asmenybę, mokslininkę ir dėstytoją labai skatina tobulėti ir pasitempti. Tenka bendrauti užsienio kalba ir pristatyti savo mokslinius tyrimus mokslinei bendruomenei, kuri tuos tyrimus didžiąja dalimi supranta. Ji gali tau pateikti reikšmingus, svarbius pasiūlymus, komentarus, kurie tikrai patobulina mokslinio darbo kokybę. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dalyvauti konferencijose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kas didina, žinoma, ir mano, kaip mokslininkės, žinomumą. Turiu kelis bendradarbiavimo atvejus, kurie atsirado iš dalyvavimo konferencijose ir ten gautų rezultatų aptarimo.
Kokia yra Jūsų, kaip daugelio straipsnių autorės/bendraautorės, patirtis bendradarbiaujant su kolegomis Lietuvoje ir užsienyje?
Vien teigiamos patirtys, vėlgi, tai yra lipimas iš savo komforto zonos: bendrauti su užsienio mokslininkais, profesoriais, kai tu esi dar gana jauna tyrėjaa. Bet čia jau reikėtų dėkoti vadovui, kitiems vadovams, su kuriais dirbu. Jie nukreipia į tarptautinį bendradarbiavimą, nukreipia į nacionalinį bendradarbiavimą. Jie skatina dalintis savo moksliniais tyrimais, ieškoti bendradarbiavimo galimybių teikiant įvairius projektus arba įtraukia į tarptautinius projektus, kur tu gali susitikti su moksliniais partneriais. Galima paminėti ir įvairias galimybes išvykti į kitas Lietuvos ar užsienio institucijas, kur galima atlikti savo mokslinius darbus, plėsti savo žinias. Tai tikrai labai reikšmingas dalykas mokslininkui. Jeigu tik yra galimybė, tai kiekvienas jaunasis mokslininkas turėtų stengtis užmegzti bendradarbiavimo santykius tiek su Lietuvos, tiek su užsienio mokslininkais. Tuo pačiu, deja, bet ne visus tyrimus turime galimybę atlikti Lietuvoje. Todėl užsienio partneriai labai padeda ir bendradarbiaujant su jais mūsų publikacijos, projektai tampa reikšmingesni, labiau matomi tiek mūsų visuomenei, tiek kitoms šalims.
Kokia Jūsų mokslinės veiklos strategija ir pagrindiniai tikslai 2026 metams?
Kadangi šiuo metu su studente vykdome Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Studentų tyrimai semestro metu“, tai yra įsipareigojimai, kurie turi būti padaryti iki projekto pabaigos. Todėl tam, kad įgyvendintume projektą atliekame reikiamas sintezes ir tyrimus. Yra ir kiti projektai, kuriems reikia atlikti numatytus metų uždavinius. Jūsų paminėta Lietuvos mokslų akademijos stipendija taip pat yra skiriama moksliniam darbui. Tai per 2026 metus esu įsipareigojusi atlikti tam tikrus tyrimus, tai tikrai ta linkme ir judėsiu. Turbūt tokie būtų pagrindiniai moksliniai tikslai.
Žinoma, kita svarbi veiklos dalis – paskaitų vedimas. Kadangi esu jauna dėstytoja, daugeliui paskaitų man tenka ruoštis pirmą kartą. Vienas iš tikslų būtų pasiruošti paskaitų medžiagą, kad galėčiau ją išdėstyti studentams. Tuo pačiu labai tikiuosi, kad 2026 metais daugiau laiko galėsiu skirti asmeniniam moksliniam darbui laboratorijoje. Iš tiesų, per paskutinius doktorantūros metus, pirmuosius metus po apsigynimo, tikrai ne daug liko mokslinio darbo laboratorijoje ir jo labai pasiilgau. Tikiuosi, kad galėsiu grįžti į laboratoriją ir ne tik aprašyti jau turimus mokslinius rezultatus, bet ir pradėti naujus tyrimus.
Kokį patarimą duotumėte jaunai chemijos bakalauro studentei, svajojančiai apie mokslininkės karjerą?
Tikriausiai, apskritai, jaunam studentui linkėčiau drąsos ir nebijoti siekti savo svajonės. Jeigu tik yra noras, siūlau kreiptis į dėstytojus ir pradėti mokslinį darbą. Iš tiesų, šis klausimas gana stipriai susijęs su manimi, kadangi nuo pat pirmųjų laboratorinių darbų, paskaitų, kai turėjau galimybę susitikti su studentais, mano noras buvo juos informuoti, kad jie savo mokslinį darbą gali pradėti anksčiau nei trečiame kurse. Norėjosi skatinti, kad jeigu jums kažkas įdomu, jeigu jūs norite pradėti dirbti mokslinėje laboratorijoje, nebijokite, klauskite, eikite pas katedros vedėjus, eikite pas konkrečius mokslininkus, sakykite: „Aš norėčiau, aš pabandysiu“ ir tai tikrai atvers daug kelių. Tikriausiai viskas remiasi savo pačios patirtimi, jei galėčiau grįžti atgal, tikrai anksčiau nueičiau į mokslinę laboratoriją. Manau, tai didelė investicija tiek į save, tiek į išsamesnį chemijos mokslo ir viso mokslinio proceso pažinimą.
Studentams patarčiau drąsiai imtis naujų iššūkių ir nebijoti bandyti. Šiandien anksti pradėjus mokslinį kelią atsiveria itin plačios galimybės. Lietuvos mokslo tarybos projektai, Vilniaus universiteto stipendijos tikrai labai skatina siekti mokslinio darbo rezultatų. Dabar fakultete yra ne vienas puikus pavyzdys, kai studentai nuėję į mokslinę laboratoriją pirmame ar antrame kurse, jau bakalauro metu gali džiaugtis dalyvavimu tarptautinėse konferencijose ar mokslinių publikacijų rašymu. Man pačiai didžiausias džiaugsmas, kai pamatau studentą, su kuriuo teko bendrauti ir kuris švytinčiomis akimis sako: „Ačiū, nes aš dabar galiu eiti tuo keliu, kuris man patinka“. Tai ir yra vienas iš didžiausių įvertinimų man, kaip dėstytojai.