VU paleontologė dr. Darja Dankina praėjusį rudenį Geomokslų institute apgynė daktaro disertaciją tema „Cechšteino baseino Lietuvos–Latvijos regiono vėlyvojo permo ichtiofauna“. Ji – ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra viena iš nedaugelio specialistų, tyrinėjančių permo žuvis, o savo studijų metu pradėtą darbą dabar tęsia Lenkijoje. Fakulteto bendruomenei mokslininkė pasakoja, kaip atrodo tokie tyrimai ir ką apskritai Lietuvoje veikia paleontologai.
Kaip gimė Tavo disertacijos tema? Kodėl pasirinkai būtent žuvis?
Mane tema rado pati – visi studijų metu VU mano apsiginti darbai yra paleontologiniai. O aš to visai neplanavau, bakalaure šį egzaminą vos išlaikiau. Kai atėjo laikas rinktis magistro darbo temą ir dar jos neturėjau, vienas jau dabar išėjęs į pensiją dėstytojas tyrinėjo karteno karjerą ir ten pastebėjo žuvų dantuką. Prieš tai nieko panašaus nebuvo pastebėta, ir man pasiūlė pačiai tai tyrinėti.
Buvo tokia hipotezė, kad mes iš viso nieko nerasim, kad surinksim 220 kg uolienų, ištirpinsim ir nieko iš to nebus. Bet mano vadovas sakydavo, kad jeigu nieko nerandi, tai irgi reikia mokėt paaiškinti, kodėl taip yra. Galvojom, kad magistriniam darbui tokios apimties užteks. Bet mes radom ir daugiau fosilijų, ir doktorantūros studijų metu pratęsėm tą dalyką, nes jis mane užkabino. Mano disertacijos tyrimas apėmė Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. Ėmiau laikotarpį prieš 250 mln. metų, o teritoriją – rytinį paleojūros pakraštį. Būtent šiame pakraštyje paleontologiniai tyrimai dar nebuvo daromi. Pirmiausia fosilijų radom Lietuvoje, tada važiavom į Latviją, o paskui į Lenkiją.
Žinau, kad mažai kas pasaulyje dirba su permo žuvimis, o Lietuvoje išvis nebeliko, kas su jomis dirbtų. Iš vienos pusės tai gerai, nes nėra trinties, iš kitos pusės blogai, kad pagalbos nelabai gali rasti, turi labai daug dalykų daryti savarankiškai.
Kaip atrodo toks paleontologinis tyrimas?
Darbo buvo labai daug – jam išnaudojau visą įmanomą doktorantūros studijų laiką. Pirma tu turi važiuoti į karjerą, kur žinai, kad yra tam tikrų uolienų. Imi ten mėginius, atveži į fakulteto mikropaleontologijos laboratoriją. Ten pradedi uolienas tirpinti, o tirpinimo trukmė priklauso nuo to, kokia ta uoliena – molinga, uždurpėjusi, švari ar pan. Tai trunka apie pusę metų. Iš viso ištirpinau apie pusę tonos uolienų.
Ištirpinus lieka netirpi medžiaga. Priklausomai nuo objekto jos kiekis gali būti gramais, gali būti ir kilogramais. Tuomet imi tuos kilogramus, atsisėdi prie binokuliaro ir peržiūrinėji tokias granules, ko jose yra. Tai labai kruopštus darbas. Susumavus iš visų trijų objektų būtent netirpios medžiagos radau apie 4 kg pusėje tonos uolienų. Ir tuose 4 kg aš radau apie 2000 fosilijų, po 0,4 mm dydžio.
Buvo toks kvailas atvejis, kai su Erasmus+ programa būdama doktorantė važiavau į Lenkiją ir vežiausi šiek tiek mėginių. Kažkodėl nusprendžiau paimti juos į lėktuvo rankinį bagažą. O kai pradėjo mane oro uoste skenuoti, buvo bėdų – apsauga mato miltelius, bet kai skenuoja jokios spalvos nėra. Jie supranta, kad čia nėra narkotikai ar pavojingos medžiagos. Ir vis tiek klausia – kas čia yra. Bandžiau paaiškinti, kad aš paleontologė, mokslininkė, o jie stovi ir žiūri akis išpūtę, nieko nesupranta. Paėmė, atidarė mano maišą, nuskenavo ir paskui blogai jį užsegė. Ir pradėjo mano 1,5 metų darbas byrėti ant grindų, o aš suprantu, kad oro uoste reikia elgtis ramiai, bet net pradėjau ant apsaugos klykti...
Galbūt jau atsiranda būdų tokius tyrimus atlikti paprasčiau, ne rankiniu būdu?
Yra tokie milteliai, iš kurių padarius tirpalą ir su uolienomis sudėjus į centrifugą, būtent fosilijos turi atsiskirti nuo netirpios medžiagos ir nusėsti ant dugno. Mes šitaip dar netyrėm, nes tai yra labai brangus dalykas. Kadangi mano pirmi du objektai buvo Lietuvoje ir Latvijoje, o juose buvo mažai netirpios medžiagos, užteko ir rankinio darbo. Su Lenkijos mėginiais buvo kitaip – jau mačiau, kad nebelabai spėju padaryti darbo kokybiškai. Kadangi aš dabar tęsiu tą patį tyrimą su kitu objektu, vėl imu suprasti, kad nebespėsiu, todėl dabar mėginsiu panaudoti tuos miltelius. Jie nėra vienkartiniai, juos galima pravalyti ir panaudoti kelis kartus.
Ar dabar tęsi darbą tame pačiame regione?
Taip, nes disertacijai surinkom mėginius iš 2 atodangų Lenkijoje, bet spėjom paruošti duomenis tik iš vienos. Viena dalis vis dar yra neištirpinta ir niekas nežino, kas joje yra. Kadangi dabar vėl studijuoju magistrantūrą, tik jau Lenkijoje, kaip tik pasiūliau šią medžiagą ir temą magistriniam darbui. Lenkijoje paleožuvų iki šiol irgi niekas netyrinėjo, duomenų apie jas nėra, todėl tema tinka ir man, ir universitetui.
Buvai net 5 kartus išvykusi su Erasmus+. Ką Tavo srityje duoda tarptautiniai ryšiai? Ar tiek keliauji dėl darbo, ar dėl malonumo?
Dėl abiejų. Man labai patinka keliauti, ir aš žinau, kad dabar yra tas metas, kai gali visur dalyvauti, dar veikia tavo smegenys, nuolat esi kažkokiuose mokymosi procesuose. Lietuvoje, deja, mokslui skiriama mažokai lėšų. O mokslinėje veikloje turi labai bendrauti su užsieniu. Ten yra pinigai, žinios, tu ten važiuoji dirbti, tau padeda, vyksta bendradarbiavimas. Labai padeda konferencijos, atsiranda ryšiai, visokios galimybės savanoriauti, todėl man tai ir labai patinka, ir dar atneša naudos. Nebūna, kad mokslininkas apsiriboja ties viena šalimi, vienu universitetu. Paleontologijos moksle valstybių sienos apskritai nieko nereiškia. Bent jau mano srity užsidaręs vien tik savarankiškam darbui tu tiesiog prapulsi.