„Vilniaus universiteto Chemijos institutas ir chemijos studijos yra puikus pasirinkimas. Nepriklausomai nuo to, ar ruošiatės savo ateitį sieti su chemija, ar ne, mokytis fakultete yra „super“, nes dėstytojų ir mokslininkų komanda yra tiesiog fantastiška“
Dr. Germanas Peleckis, Institute for Superconducting and Electronic Materials, Australija.
Papasakokite apie savo nueitą kelią link pasirinktų chemijos studijų? 1996 m. sėkmingai pabaigiau Vilniaus licėjų. Mano atestatas nebuvo puikus, bet palyginti su tuometinėmis vidurinio lavinimo mokyklomis, jis, žinoma, buvo netgi labai neblogas. Nors nuo 8-os klasės buvau gabus chemijai, baigęs mokyklą vis dėlto nusprendžiau studijuoti mediciną. Įstojau, tačiau dėl didelio prisirišimo prie savo geriausio draugo (Dariaus Gadonio, nuostabaus proto Fizikos mokslų daktarui) perėjau mokytis į Fizikos fakultetą! Metai, praleisti šiame fakultete, leido suprasti, kad fizika ne man ir kad reikėjo, paklausyti aplinkinių raginimų ir savo nuojautos, studijuoti chemiją. Bet laiko atgal neatsuksi – teko metus „paatostogauti“ ir, prisipažinsiu, pirmoji mano sesija Fizikos fakultete buvo visiška fiasko. Po fiasko patyrimo, 1997 m. - sėkmingai buvau priimtas į Chemijos fakultetą. Čia man puikiai sekėsi visos chemijos disciplinos ir pagaliau atradau savo pašaukimą. Ar buvote susikūręs ateities viziją pradėjęs studijuoti, ar svajonės išsipildė? Kaip ir daugelis jaunų mokslininkų galvojau apie profesūrą, tikro mokslininko karjerą, tačiau tokio posūkio, kuris įvyko tikrai nesitikėjau ir tuo labiau nesvajojau. Galiu drąsiai sakyti, kad mano sėkmės istorija prasidėjo atsitiktiniu pokalbiu su tuometiniu Chemijos instituto dekanu, prof. A. Kareiva (šiuo metu Chemijos instituto direktorius). Jis pasiūlė bakalauro darbą rašyti jo vadovaujamoje laboratorijoje. Ilgai nedvejodamas sutikau – superlaidininkai visai įdomi tematika, kažkas naujo. Taip išėjo, kad tuo metu vienas Chemijos fakulteto darbuotojas, dr. Evaldas Naujalis, stažavosi Japonijoje. Jis japonų profesoriui pasakė, kad mūsų studentai yra labai darbštūs, protingi ir talentingi. Vieną dieną, kaip lietus iš giedro dangaus, darbo vadovas prof. A. Kareiva ateina ir pasiūlo magistrantūrą studijuoti Japonijoje, Tokijo technologijos institute! Aš žinoma sutikau ir 2001 m. išskridau į Tekančios Saulės Kraštą. Dveji metai praleisti šioje šalyje neišdyla iš mano atminties. Fantastiškai praleistas laikas, įgyti nauji įgūdžiai, sukaupta daug žinių ir patirties. Japonijoje aš pradėjau sintetinti ir tirti termoelektrinius metalų oksidus, medžiagas, verčiančias šilumą tiesiogiai į elektros energiją. Dirbau tikrai labai daug. Po 2 magistrantūros studijų metų Japonijoje buvo išspausdintas mūsų komandos straipsnis - žurnale Applied Physics Letters (magistrantui tai puikus pasiekimas), pateikėme dvi paraiškas japoniškiems patentams. Baigiantis studijoms Japonijoje, jau turėjau pasiūlymą doktorantūros studijoms važiuoti į Australiją. Man buvo skirta „dviguba“ stipendija (mokslas + pragyvenimo išlaidos), susitvarkiau vizą ir 2004 m. jau studijavau saulėtoje Australijoje, Volongongo Universitete (University of Wollongong). Doktorantūros mokslinio darbo tema – spintroninės medžiagos, t. y. pereinamųjų metalų oksidai, turintys feromagnetinių savybių kambario temperatūroje. Minėjote, kad galvojote apie mokslininko karjerą, ar lūkesčiai išsipildė? Taip, galvojau apie mokslininko karjerą, tačiau metams einant, supratau vieną labai svarbų dalyką – tikrais mokslininkais gali būti tik tie, kurie nuolat gali generuoti naujas idėjas, atrasti naujovių jau ir ištirtose tematikose. Aš savyje tokių savybių neradau ir supratau, kad geriau aš būsiu geriausias kažkur kitur, nei vidutiniokas mokslo sferoje. Dar negavęs daktaro diplomo pradėjau dirbti instituto direktoriaus asistentu. Gilinausi į instituto kasdieninio gyvenimo administravimą ir priežiūrą. Nuo 2010 m. oficialiai pradėjau eiti instituto pavaduojančio direktoriaus pareigas. Buvau atsakingas už finansų, studentų, aparatūros, projektų priežiūrą. Šiuo metu esu instituto direktoriaus asistentas. Taip prasidėjo mano tolimas nuo mokslinės veiklos. Ar šiandien, po daugelio pasirinkimų, išsipildžiusių ir neišsipildžiusių svajonių jūsų istoriją galima pavadinti „sėkmės istorija“? Tiesą pasakius, aš ne vieną kartą ir pats apie tai esu pagalvojęs. Mano draugai, kolegos, šeima dažnai man sako, kad mano pasiekimai – tai mano proto ir gabumų vaisiai. Man asmeniškai atrodo, kad man paprasčiausiai pasisekė – atsidūriau tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir kažkokių itin didelių pastangų aš į visą tai ir neįdėjau. Visi, kas skaitys šį tekstą, galės patys nuspręsti, ar tai galima pavadinti sėkmės istorija ar ne. Ką galėtumėte pasakyti būsimiems absolventams? Vilniaus universiteto Chemijos institutas ir chemijos studijos yra puikus pasirinkimas. Nepriklausomai nuo to, ar ruošiatės savo ateitį sieti su chemija, ar ne, mokytis fakultete yra „super“, nes dėstytojų ir mokslininkų komanda yra tiesiog fantastiška. Jeigu kažkada suprasite, kad šitas mokslas ne jums, nepergyvenkite ir nenusiminkite – laiko surasti save tikrai yra. Mano kursiokas ir geras draugas Martynas Mickėnas Chemijos fakultete mokėsi trejus metus, jo nebaigė, bet šiuo metu yra puikus kinematografijos projektų vadovas. Palinkėti galiu stiprybės tiems, kuriems sunkiau sekasi mokytis, nenukabinkite nosies ir nebijokite pokyčių! Diplomas yra toli gražu ne viskas! |