Darja Dankina – Beyer – paskutinio Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto doktorantūros kurso paleontologė – paleoichtiologė. Nors antrais geologijos bakalauro metais, po vos teigiamai išlaikyto paleontologijos egzamino, mergina atkakliai tvirtino, kad niekada gyvenime nenorėtų būti šios profesijos atstove, dabar, savo mokslinių tyrimų vedama, Darja naršo pačiuose didžiausiuosiuose pasaulio muziejuose.
Paleontologijos studijos daugeliui atrodytų kaip išties originalus pasirinkimas. Kas Jus paskatino rinktis šį kelią?
Mano tėvas yra inžinierius geologas. Vilniaus universitetą jis baigė prieš daugiau nei 35-erius metus, tad ši specialybė lydėjo nuo mažens. O su plačiu geologijos krypčių spektru susipažinau tik patekusi į universitetą. Meilė paleontologijai išsivystė tikrai neiškart. Bet – niekada nesakyk „niekada”. Bakalauro pabaigoje, renkantis diplominę temą, iš savo būsimo darbo vadovo (dr. Andrej Spiridonov) gavau įdomų pasiūlymą, kurio, geologinio smalsumo vedama, atsisakyti tiesiog negalėjau. Ir taip, visai netikėtai, prasidėjo mano kelionė po Žemės istoriją.
Minėjote, jog Jūsų mokslinio darbo tema absoliučiai nauja ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Papasakokite, ką konkrečiai Jūs tyrinėjate?
Tai yra pirmieji detalūs viršutinio permo paleoichtiofaunos tyrimai mūsų krašte. Mano tyrinėjimo objektas – išnykusios viršutinio permo periodo žuvys Baltijos regione. Tiesą sakant, tai – magistro diplominio darbo „Naujosios Akmenės svitos (Vėlyvasis permas: Lopingis) žuvų taksonomija ir stratigrafinis paplitimas“, tęsinys. Šiuo apžvalginiu tyrimu mes patvirtinome, jog prieš maždaug 250 mln. metų Karpėno karjero teritorijoje, kuri tuo metu buvo padengta Cechšteino jūros vandeniu, gyveno ganėtinai plati žuvų įvairovė. Tai įrodo rastos jų fosilijos, o būtent – izoliuoti žuvų dantys ir žvynai, kurių dydis siekia nuo 0,01 mm iki 0,8 mm.
Turint omeny tokio pobūdžio tyrimo beprecedentiškumą, pats procesas, ko gero, yra ganėtinai sudėtingas? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
Siekiant iš uolienos „ištraukti“ tokią slaptą ir – tiesiogine prasme – sunkiai apčiuopiamą informaciją, daug mėnesių reikėjo praleisti laboratorijoje (uolienos tirpinimas, mėginių plovimas, džiovinimas, fosilijų atrinkimas ir t.t.). Kadangi gautas rezultatas džiugino, doktorantūros metu tyrimo arealą nusprendėme praplėsti, prijungdami ir kitas permo metu Cechšteino baseiną sudariusias dalis - Kūmas karjerą (Latvija), Nowy Kościół atodangą ir Lubin kasyklą (Lenkija). Pakartotinai tyrimus atlikome ir Karpėno karjere (Lietuva). Iš viso buvo ištirpinta daugiau kaip pusė tonos karbonatinės uolienos.
Surinkus nemažai įdomios medžiagos iš minėtų teritorijų, susidūriau su pagrindiniu iššūkiu – remdamasi ichtiofaunos biologine klasifikacija, negalėjau savarankiškai nustatyti savo radinių taksonomijos (t.y., negalėjau tiksliai įvardinti, kokiai šeimai, genčiai ar rūšiai priklauso rastos fosilijos). Atsakymų nusprendžiau ieškoti tose šalyse, kur mano tiriamo periodo žuvų rūšys jau buvo nustatytos. Informaciją rinkau visais įmanomais būdais: straipsniuose, archyvuose, elektroninėse duomenų bazėse, ERASMUS+ stažuotėse bei fosilijų kolekcijose.
Ir taip, mokslinio intereso vedama, tyrinėjimą perkėlėte net už Atlanto?
Pernai tris dienas lankiausi Londone esančiame Nacionaliniame istorijos muziejuje (National History Museum), o šiais metais išvykau į JAV. Čia pavyko pabuvoti net dvejuose gamtos mokslų muziejuose – Niujorko Amerikos gamtos istorijos (American Museum of Natural History) ir viename iš didžiausių pasaulyje – Vašingtono Smitsono nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje (Smithsonian National Museum of Natural History).
2 pav. Vašingtono Smitsono nacionalinis gamtos istorijos muziejus, JAV
Prieiga prie fosilijų kolekcijos Amerikoje yra nemokama, tačiau, kad gautum leidimą, reikia surasti už tai atsakingą asmenį (muziejų interneto svetainėse pateikiama visa reikalinga informacija) bei surinkti keletą dokumentų iš savo institucijos, pavyzdžiui, – savo vadovo rekomendacinį laišką, kuriame privalo būti nurodytos tikslios vizito datos, priežastis ir dominančios fosilijų grupės. Toks susirašinėjimas su muziejais trunka keletą savaičių. Prieš atvykstant, Jūs gaunate visą aktualią ir išsamią informaciją (tokią, kaip – žemėlapis su pažymėtu tarnybiniu įėjimu į muziejų, instrukcija, ką reikia sakyti apsaugai ir t.t.). Dominančių fosilijų identifikavimo numerius galima rasti elektroninėje muziejaus duomenų bazėje. Priimantis darbuotojas, pagal Jūsų pateiktą sąrašą tam ruošiasi iš anksto.
Padaryti labai aukštos kokybės fosilijų nuotraukų – toks buvo pagrindinis mano vizito tikslas. Šias nuotraukas savo disertacijoje ir panaudojau taksonominiam permo periodo ichtiofaunos nustatymui bei žuvų palyginimui tarptautiniu mastu.
Galbūt, dėl pasirinktos tyrinėjimų temos unikalumo, susilaukiate nemažai susidomėjimo tarp mokslininkų?
Iki šiol žinių, mano rengiamos disertacijos tema, nebuvo, todėl, vos gavus pirmus tyrimų rezultatus, labai norėjosi pasidalinti jais su visu pasauliu. Šio akstino vedama, 2016 metais nusprendžiau sudalyvauti Ispanijoje vykusiame 1-majame tarptautiniame jaunųjų paleontologų suvažiavime (1st International Meeting of Early-stage Researchers in Palaeontology – IMERP), kur pristačiau stendinį pranešimą apie žuvų radinius iš viršutinio permo Lietuvoje (The First Assemblage from Naujoji Akmenė Formation (Late Permian, Lopingian) of Lithuania). Pranešimas sulaukė nemažai dėmesio ir net pelnė amerikiečių Stuburinių paleontologijos draugijos (Society of Vertebrate Paleontology) Student Travel Grant apdovanojimą. Toks malonus paskatinimas tik padidino norą tyrinėti toliau. Nepraleidau ir kitų IMERP susitikimų (2017 m. – Graikijoje, 2018 m. – Lenkijoje ir 2019 m. – vėl Ispanijoje), juose pastebėjau, kad jaunoji paleontologų karta permą ir paleožuvis studijuoja neaktyviai. Kita vertus, daug susidomėjimo sulaukiau patyrusių mokslininkų tarpe. Dalyvavimus IMERP konferencijose aprašiau žurnale „Geologijos akiračiai“. Savo tyrimo medžiagą taip pat esu pristačiusi Ispanijos Valensijos bei Rusijos Sankt Peterburgo valstybiniame universitete. Džiaugiuosi radusi bendraminčių iš Latvijos, Lenkijos ir net Brazilijos, su kuriais drauge šiandien vykdome projektus ir rašome mokslinius straipsnius.
Apie kiekvieną iš minėtų tyrimo objektų planuojama publikuoti po mokslinį straipsnį. Lietuvos Karpėno karjeras aprašytas 2017-ų metų “Geological Quarterly“ leidinyje, tekstas apie Latvijos Kūmas karjerą – atiduotas į „Plos One“ redakciją, o šiuo metu dar rengiami straipsniai apie Lenkijos Nowy Kościół atodangą ir Lubin kasyklą.
Jei reiktų apsispręsti iš naujo – ar dar kartą rinktumėtės paleontologo profesiją?
Jei galėčiau laiką atsukti atgal, tikrai nieko nekeisčiau! Ši specialybė nėra tik „sausas“ teorinis mokslas. Ši profesija – tai nuolatinės išvykos, tyrinėjimai karjeruose ir atodangose, darbas laboratorijose, nuolatinis bendradarbiavimas su užsienio universitetais, dalyvavimas konferencijose, stažuotėse, vizitai muziejuose ir t.t. Paleontologu būti labai įdomu, po doktorantūros studijų planuoju ir toliau tęsti šią savo kelionę.
P.S. Šiemet, po sėkmingo Darjos Dankinos – Beyer mūsų šalies pristatymo 4-oje IMERP konferencijoje, 2020 metų gegužę vyksiantį 5-ąjį tarptautinį jaunųjų paleontologų suvažiavimą (5th IMERP) nuspręsta organizuoti Lietuvoje.