Erasmus+ studijos dažnai tampa ne tik akademine patirtimi, bet ir asmeniniu lūžiu. Laikotarpis, praleistas svetur, leidžia pažinti kitokią studijų kultūrą, kasdienybę ir save patį. Šiame interviu – Vilniaus universiteto studento patirtys iš Italijos, kur studijos Camerino universitete tapo ramybės, laisvės ir džiaugsmo kupinu etapu.
Kokiame universitete ir ką studijavai Italijoje?
Camerino universitete studijavau magistro programą „Geologinės aplinkos ištekliai ir rizika“. Studijų dalykai daugiausia buvo paremti geologijos ir aplinkosaugos mokslo pagrindais.
Kuo studijos Italijoje labiausiai skyrėsi nuo studijų Lietuvoje?
Studijos Italijoje reikalavo daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už darbų pasiskirstymą – buvo mažiau tarpinių atsiskaitymų. Galima sakyti, kad darbai studijų metu buvo intensyvesni, reikalavo daugiau pastangų, tačiau atsiskaitymų metu, kaip tik, buvo reikalaujama mažiau.
Kas labiausiai nustebino paskaitų metu: dėstymo stilius, santykis su dėstytojais, atsiskaitymai?
Dėstymo stilius, sakyčiau, buvo labai panašus į Lietuvoje taikomą (tik su daugiau itališko entuziazmo). Santykis su dėstytojais taip pat labai priklausė nuo paties dėstytojo, tačiau, mano patirtimi, daugelis jų tapo gerais pažįstamais (su kai kuriais net teko pašokti limbo per kalėdinę šventę).
Labiausiai nustebino atsiskaitymai žodžiu. Visi – tiek tarpiniai, tiek galutiniai egzaminai – vyko žodžiu. Reikėdavo tiesiog ateiti, pasikalbėti su dėstytoju apie tam tikrą temą ir išeiti su pažymiu. Tai buvo neįprasta, atsižvelgiant į tai, jog VU dažniausiai atsiskaitymai vyksta raštu arba internetinėje erdvėje. Būtent tai, kad atsiskaitymai buvo žodžiu, manau, leido ramiau jiems pasiruošti ir išlikti ramesniam atsiskaitymų metu.
Ar greitai „pagavai“ itališką gyvenimo ritmą?
Manau, kad visai greitai. Tam didelę įtaką turėjo tai, jog buvau Camerino – nedideliame, vidury niekur, Apeninų kalnuose įsikūrusiame kelių tūkstančių žmonių miestelyje. Turint tris parduotuves, kelis barus ir vieną kebabinę visame mieste, teko gana greitai įsilieti į itališką gyvenimo būdą. Makaronus gaminausi kasdien, vyno – ragavau, o su italais pašokti ir pašokdinti itales bobutes taip pat pavyko.
Jei reikėtų apibūdinti savo Erasmus+ patirtį Italijoje ne pasiekimais, o jausmais – kokie trys jausmai tai būtų ir kodėl?
Ramybė – be lokalaus miestelio šurmulio teko patirti ir tylą bei ramybę, ypač išėjus penkis kilometrus nuo miesto centro, kur atsiveria kalnų virtinės ir neeilinė lietuvio akiai gamta. Tas gamtos pojūtis suteikė itin daug ramybės sunkesniais momentais, kurių taip pat netrūko.
Laisvė – nesu tikras, ar tai jausmas… Ne ta laisvė, kai darai ką nori, nes esi toli nuo namų ir praktiškai be atsakomybių. Labiau ta laisvė, kai žinai, jog šis laikotarpis skirtas tam, kad galėtum pilnai patirti tai, ką gyvenimas tau meta, ir sukaupti apsčiai gyvenimo.
Džiaugsmas – čia, turbūt, visai akivaizdu. Nors norėjau trečiu jausmu įvardyti „baimę“, kurios buvo ir kuri tikrai augino, džiaugsmas, ypač dabar žvelgiant atgal, visiškai perkopė visus kitus jausmus.
Ką patartum VU studentams, kurie svarsto galimybę vykti į Erasmus+?
Techniniai patarimai: pasikalbėti su žmonėmis, kurie jau yra buvę Erasmus+ programoje, išsiklausinėti visų, net ir pačių kvailiausių, klausimų bei pasidomėti vieta, į kurią vykstate. Taip pat, jei trūksta drąsos – važiuokite su draugu!
O jeigu apie patį „ar?“… Esu girdėjęs mintį, su kuria galbūt ne visiškai sutinku, bet ja pasidalinsiu:
„Su Erasmus+ yra du variantai: arba varau, arba gailiuosi, kad nevariau.“
Be abejo, ši patirtis nėra skirta visiems ir labai priklauso nuo paties žmogaus noro bei galimybių išeiti iš savo komforto zonos (o tai tikrai yra stiprus išėjimas). Tačiau jei noras ir galimybės atsiranda, aš tikrai stipriai rekomenduoju žengti į tą nežinomybę ir leisti gyvenimui jus nustebinti.
