Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto studentams, planuojantiems „Erasmus+“ studijų mainus, ypač į Kordobos universitetą Ispanijoje (University of Cordoba), buvusio mainų studento Eimanto Leinarto patirtis atskleidžia tiek unikalias akademines galimybes, tiek iššūkius, susijusius su adaptacija. Kviečiame skaityti interviu.
Kokiame universitete buvote Ispanijoje?
Kordobos universitete (isp. University of Cordoba). Iš pradžių atrodė kaip labirintas. Ten yra gana didelis miestelis (kampusas) ir jis labai toli, nes nėra mieste. Tekdavo vykti traukiniu iki savo fakulteto.
Tačiau paskaitos ir seminarai vyksta taip pat (kaip ir VU). Per pačią pirmą savaitę nežinojau tikslių vietų, buvo sunku surasti auditorijas. Reikėjo visur klausinėti: sekretoriate, kitų žmonių, studentų, kurie jau ilgiau čia mokosi, kur ką rasti. Bet savaime ten susirandi draugų iš kitų kultūrų, kurie, kaip ir aš, atvažiavo pagal tarptautinę mainų programą. Suvienijus jėgas, pavyko viską surasti. Savaime tai užima laiko.
Kokie buvo iššūkiai su kuriais teko susidurti, kaip sekėsi juos įveikti?
Numeris vienas, mano manymu, yra iš pradžių apėmęs vienišumas. Atvykus į naują šalį nėra nei draugų iš Lietuvos, nei tėvų – negali su jais pasitarti ar panašiai. Jautiesi, kad viską turi daryti vienas.
Vėliau atrodo, kad tau padeda tokios organizacijos, kaip pavyzdžiui, „Erasmus Student Network“ (ESN) ar kitos, kurios specifiškai organizuoja visus tuos renginius, kad tarptautiniai studentai ten susitiktų su vietiniais ir galėtų susiburti į draugų grupę. Taip su laiku apsipratau ir viskas stojo į vėžes.
Dar aišku, teko priprasti prie ispaniško gyvenimo stiliaus, nes, pavyzdžiui, nežinojau, kad sekmadieniais parduotuvės čia nedirba. Teko prisiminti, kad šeštadienį iš anksto reikia viską nusipirkti sekmadieniui.
Ir dar reikėjo priprasti prie „siestos“ – kai vidury dienos tiesiog viskas užsidaro, žmonės eina ilsėtis, o po to vakare vėl grįžta į darbus.
Kalbant apie studijas, kaip manote, kaip šie mainai prisidės prie tolimesnių jūsų studijų, ar netgi karjeros ateityje?
Turėjau ir tokių kursų – pora veterinarijos dalykų, citologiją ir teologiją. Gal pravers. Aš tikrai neturėjau biocheminės inžinerijos ir informacijos apie tai. Teko mokytis, tarkim, biotechnologijos, sterilizacijos, filtracijos – tai tikrai man pravers ateityje.
Dar per dieną ten tokių dalykų turėjau, kaip Atomo ir molekulinių sistemų biologija. Ten aš sužinojau, kaip pritaikyti sistemas, tarkime, proteomika, metalomika (nežinau, ar tiesiogiai verčiasi), ten išnaudojant DNR yra svarstoma galimybė išgydyti tokias neišgydomas ligas, kaip, pavyzdžiui, vėžys, diabetas, gal netgi ŽIV.
Taip pat teko mokytis biochemiją ir molekulinė biologija. Šis kursas buvo lengvas, daugiau apie genetiką. O to irgi ateityje gali prireikti. Taip pat pastebėjau pagrindinį skirtumą tarp ispanų ir mūsų testavimo. Pas mus, kai dėstytojas sukuria, tarkim, formuluotę testui su pasirenkamais variantais, jeigu nežinai atsakymo – gali spėti. Ispanai tave už spėjimą baudžia, jeigu tu neatspėji, jie sumažina tau taškus.
Kalbant apie socializaciją Ispanijoje, ispanų draugų neturėjau. Pagrinde mano draugų grupė ten buvo tarptautinė: šveicarai, olandai, keletas vokiečių, lenkų. Ir aš čia – vienintelis lietuvis.
Kaip apskritai vertinate „Erasmus+“ programą ir galimybę išbandyti studijas užsienyje?
Sunkiausias dalykas tikrai gal buvo išvykti. Aišku, ten koordinuojanti „Erasmus Student Network“ (ESN) organizacija iš anksto organizavo tuos seminarus, viską aiškino: kas, kaip ir toliau vyksta, ką reikia daryti.
Turėjau šiek tiek problemų su apgyvendinimu, bet galų gale pavyko jį susirasti ir tiesiog laimingai išvykau. Šiaip, kalbant apie atsiliepimus, tai tikrai labai teigiamai vertinu, nes aš dar kartą žodžiu patvirtinčiau tai, ką kiti žmonės, kurie jau buvo išvykę į „Erasmus“ studijas, man sakė. Kai kurie pasakė, kad jiems tai nebuvo geriausia patirtis, bet kiti nuo to laiko sako, kad tai vienas geriausių gyvenimo periodų, kokį gali turėti. Na, aš, žinoma, esu patenkintas. Buvo ir momentų, kai nesijaučiau geriausiai (čia visiems taip būna), bet galų gale džiaugiuosi šia patirtimi.
Ką patartumėte kitiems studentams, kurie galvoja apie „Erasmus+“ studijų mainus? Kokius patarimus ar strategijas, iš savo pusės, jiems duotumėte, ypač dabar, kai jau mainų pabaiga?
Kaip čia pasakius... Iš tiesų, kai atėjo tas laikas ir žinojau, kad mano skrydis artėja, kilo didelis jaudulys. Ypač jeigu esi, galima sakyti, intravertas. Jei esi pasiryžęs socializuotis, tai iš intraverto į ekstravertą gali virsti labai greitai. Tačiau, turi neabejotinai išeiti iš savo komforto zonos ir susipažinti su kitais žmonėmis.
O tai padaryti yra iš tiesų labai lengva, nes esi tarp tarptautinių studentų. Automatiškai atrodai įdomus – visi klausia, iš kur atvykai, ir panašiai. Galiausiai kažkaip susibursite, sukursite pokalbių grupę.
Bet jeigu planuoji vykti su tikslu tik mokytis (kas, žinoma, yra svarbu), turėtum atsižvelgti į tai, kad „Erasmus+“ siūlo ir kitų dalykų. Jei, tarkime, esi „vienišius“, kuris tiesiog mokosi, niekur neišeina ir sėdi savo kambaryje – tada, manau, truputėlį švaistai laiką.
Tiek pasakyčiau: jeigu yra galimybė, 100 % verta registruotis. Aišku, privaloma gerai mokytis, kad tave atrinktų komisija.
Po „Erasmus“ kelionės Ispanijoje, Eimantas išvyko į Pietų Korėją: „Patirtis tikrai neįkainojama, nors pradžioje keista jaustis esančiu „iš toli“, su laiku apsiprantama. Esu laimingas, kad Vilniaus universitetas suteikia tokias galimybes, ir skatinu jomis nebijoti pasinaudoti. “, – su džiaugsmu įspūdžiais dalinasi VU CHGF biochemijos studentas Eimantas.
