meistovskis news

Chlaunė Meištovskis – iš Vilkaviškio žydų šeimos kilęs Vilniaus universiteto studentas – greičiausiai taip ir būtų likęs niekam nežinomu, neturėjusiu galimybės baigti studijų ir Holokausto metu nužudytu dvidešimt dvejų metų jaunuoliu. Jis, atrodytų, dėl savo amžiaus nieko reikšmingesnio gyvenime, išskyrus sėkmingai besiklosčiusias chemijos studijas, taip ir nespėjo nuveikti. Tačiau šiandien jo sūnėno, izraeliečio medicinos profesoriaus Moshe‘s Lapidotho dėka mes apie jį žinome. Turime išlikusią jo nuotrauką, įklijuotą gimnazijos baigimo atestate, žinome, kaip jam sekėsi studijuoti Vilniaus universitete, kad gyveno studentų bendrabutyje Tauro gatvėje ir kad dėjo pastangų gauti didesnę stipendiją. Domėtis šiuo studentu paskatino Vilniaus universiteto rektoratą 2016 m. vasarą pasiekęs jo sūnėno, niekada veikiausiai ir nemačiusio savo dėdės, prašymas įvertinti jo pašalinimo iš universiteto aplinkybes ir pagerbti jį kaip neteisėtai netekusį galimybės baigti studijų.

Trumpa trumpo gyvenimo istorija

Dvidešimtmečių biografijos ar šiandien, ar tarpukario Lietuvoje dažnai nėra itin iškalbingos, be gausesnių įvykių ar patirčių. Nepasiturinčioje A. S. Sobolevičiaus šerių, ašutų ir kailių eksporto įmonėje visą savo amžių dirbusio darbininko Abraomo Meištovskio šeimoje Vilkaviškyje 1919 m. liepos 14 d. gimė Chlaunė Meištovskis. Be jo, šeimoje augo vyresnis brolis Michaelis ir jaunesnė sesuo Sara Feigė. 1929 m. Chlaunė įstojo į privačią žydų gimnaziją Vilkaviškyje su hebrajų dėstomąja kalba. Jos baigimo atestate (1937 m.) Chlaunės įgytas išsilavinimas apibūdintas kaip aštuonių klasių gimnazija su lotynų kalbos mokymu. Neatsitiktinai  jau Vilniaus universitete pildytoje asmens anketoje greta lietuvių ir vokiečių kalbų kaip gerai mokama nurodoma ir lotynų kalba. 1937 m. baigęs gimnaziją Chlaunė Meištovskis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultetą, kur sėkmingai baigė šešis semestrus, o fakultetą perkėlus į Vilnių, septintąjį ir aštuntąjį semestrą 1940–1941 akademiniais metais studijavo Vilniaus universitete. Ten toliau gilino chemijos žinias.

Šeimą kamavo materialiniai nepritekliai. Dar gimnazistas Chlaunė pradėjo verstis privačiomis pamokomis, ta pačia veikla užsiėmė ir studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o vėliau ir tęsdamas chemijos mokslo studijas Vilniaus universitete. Nepriteklius ir net studijuojant susidariusios skolos buvo pagrindinė paskata kreiptis į Vilniaus universiteto rektorių ne tik su prašymu skirti stipendiją, bet ir, nusivylus paskirta 100 litų per mėnesį suma, išdrįsti prašyti  ją padidinti dar 50 litų. Šis prašymas buvo patenkintas ir rektorius prof. Mykolas Biržiška 1940 m. gruodį ant motyvuoto prašymo padidinti stipendiją savo ranka paliko prierašą „pridėti 50 litų“. Būtent stipendijos mokėjimo nutraukimas nuo 1941 m. liepos 1 d., fiksuotas Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto stipendiją gaunančių studentų apskaitos žurnale, tapo pirmu ženklu, kad prieš kelias dienas nacionalsocialistų okupuotoje Lietuvoje ir universitete atmosfera darosi nepalanki žydų studentams. Stipendijos nutraukimo priežastis nurodyta be užuolankų – „žydų tautybė“. Kiek anksčiau iš darbo universitete, paklūstant nacionalsocialistams pavaldžių institucijų reikalavimams, buvo atleisti devyni žydų kilmės dėstytojai ir mokslo darbuotojai. Kitas žingsnis buvo žydų kilmės studentų pašalinimas iš Vilniaus universiteto. Šį kartą, jau nenurodant jokios konkrečios priežasties, bet „remiantis Švietimo valdybos Aukštojo mokslo departamento 1941 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. 21606“[1] studentas Chlaunė Meištovskis buvo pašalintas (dokumente – „atleistas“) iš Vilniaus universiteto. Įsakymą rektorius pasirašė rugsėjo 19 d. Šis įsakymas yra paskutinis dokumentas asmeninėje studento Chlaunės Meištovskio byloje. Kaip įvykiai klostėsi toliau, dokumentuotų žinių nėra, tačiau aišku viena – išgyventi Holokausto Chlaunei nepavyko.

Istorijos tęsinys

Pavarčius porą Vilniaus universiteto archyve ir Lietuvos valstybės centriniame archyve saugomų Chlaunės Meištovskio asmens bylų ir atradus gretutinių dokumentų, rodančių pašalinimų iš universiteto mastą ir aplinkybes, kilo idėja imtis platesnio šios problemos gvildenimo. Siekta įvertinti, kaip Vilniaus universiteto bendruomenę pakeitė itin sudėtingas permainingos istorijos laikotarpis: viena kitą sekusios okupacijos (1940 m. birželio 15 d. prasidėjusi pirmoji sovietinė okupacija, po jos vykęs Antrasis pasaulinis karas su nacionalsocialistų okupacija bei Holokaustu ir paskui dar penkis dešimtmečius užtrukusi antroji sovietinė okupacija). Norėta atidžiau ištirti ir įvertinti ne tik pozityvią ir pasididžiavimo vertą universiteto istoriją, bet atversti ir pilkuosius jos puslapius. Tad Vilniaus universiteto inicijuotas projektas „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“ kilo iš noro geriau pažinti universiteto bendruomenės istoriją ir jos narių likimus. Šiuo projektu, kurio atsiradimą inspiravo Chemijos skyriaus studento Chlaunės Meištovskio likimas, siekiama prisiminti ir pagerbti Vilniaus universiteto bendruomenės narius, studentus ir darbuotojus, kurie dėl permainingos Lietuvos istorijos, totalitarinių režimų veiksmų ar vietos žmonių kolaboravimo buvo pašalinti iš universiteto ir neteko galimybės baigti studijas bei įgyti išsilavinimą, tęsti mokslinius tyrimus, pedagoginę ar kitą su universitetu susijusią veiklą.

Išsamesnę informaciją apie projektą galima rasti platformoje „Grįžtanti atmintis – Recovering Memory“. Joje suinteresuoti asmenys ir organizacijos taip pat gali teikti užklausas (užpildydami anketą) dėl juos dominančių asmenų pagerbimo Atminties diplomu.

Informacijos šaltinis - VU Naujienos - www.naujienos.vu.lt

[1] VU archyvas, F 856- 2626- 6.