Komentarai ir pastabos dėl interneto svetainės

 

Pasaulinio garso Lietuvos biochemikas Gražvydas Lukinavičius apie tai, kaip dirbama Šveicarijoje ir Vokietijoje: darbo valandos neskaičiuojamos, bet su Lietuva nesulyginsi

2 1 1

Mokslininkas iš Lietuvos Gražvydas Lukinavičius jau yra pasiekęs gana daug: turi įregistravęs du komercializuotus patentus, dirbo prestižiniame Šveicarijos federaliniame technologijų institute, o dabar karjerą tęsia pasaulinio garso Makso Planko biofizikinės chemijos institute Vokietijoje. Kuo skiriasi mokslininko darbas ir gyvenimas svetur? G. Lukinavičius yra kilęs iš Jurbarko ir, ko gero, yra vienas garsiausių šiuolaikinių biochemikų iš Lietuvos. Mokslininkas Vilniaus universitete baigė Chemijos fakulteto biochemijos specialybės magistro ir bakalauro studijas, o 2007 m. Biotechnologijos institute apgynė daktaro disertaciją, kuri buvo apdovanota kaip geriausia tų metų disertacija. Tolesnė mokslininko karjera tęsėsi svetur: 2008 – 2016 m. jis stažavosi Šveicarijos federaliniame technologijų institute Lozanoje, nes gavo Europos biochemikų draugijų federacijos stipendiją studijoms po doktorantūros. Nuo pernai mokslininkas pakviestas į Makso Planko biofizikinės chemijos institutą Vokietijoje tęsti tyrimų, tai yra - plėtoti biologinių struktūrų žymėjimo metodų. Tyrimus remia Makso Planko draugija, mokslininkui skirta Makso Planko draugijos įsteigta Nobelio premijos laureato stipendija. G. Lukinavičius sutiko papasakoti, kaip jam sekasi gyventi ir dirbti svetur. Nors esu išvykęs gana ilgai, kontaktų su Lietuva nesu praradęs, palaikau ryšį su Biotechnologijos instituto mokslininkais ir draugais, - pasakojimą pradeda jis. – Mokslininko darbas Lietuvoje ir svetur panašus: dirbti oficialias 8 valandas retai kada pasitaiko, dažniausiai eksperimentai užtrunka 10, o kartais ir 12 valandų. Ir net grįžus namo ne visada pavyksta atitrūkti nuo darbo, kartais tenka analizuoti rezultatus ar planuoti rytdienos eksperimentus. Tos papildomos valandos nėra atskirai apmokamos. Makso Planko institute oficiali darbo savaitė yra 39 valandų, tačiau žmonės dirba ilgiau. Mokslininko darbas kaip ir neturi ribų.“ Mokslininkas pasakoja, kad Šveicarijoje galima sudaryti sutartį, kuri apibrėš 12 valandų darbo dieną, tad per savaitę tai bus 60 valandų. Vokietijoje maksimalus darbo laikas per savaitę – 48 valandos arba 1,2 etato. „Tačiau tai daugiau taikoma mažiau kvalifikuotiems darbams. Visur tikimasi, kad mokslininkas dirbs „iš idėjos“, tiek kiek reikia“, - sakė pašnekovas. Ne paslaptis, kad mokslininkų atlyginimai Lietuvoje ir Vokietijoje skiriasi apie 5 kartus, jei lyginama su Šveicarija – apie 10 kartų.

„Skirtumas tarp Lietuvos ir kitų šalių mokslininkų ėmė vis labiau ryškėti pastaruoju metu, nes Lietuva po 2008 m. krizės mokslininkams beveik nedidino algų. Anksčiau skirtumas nebuvo toks ir didelis: nuo Šveicarijos skyrėsi apie 5 kartus, nuo Vokietijos apie 3. Dabar situacija suprastėjo, kiek teko domėtis. Dažniausiai mokslininkų algos svyruoja ties vidutiniu atlyginimu šalyje, o patyrusių mokslininkų algos gali būti iki 2-3 kartų didesnės. Kadangi dalį laiko tenka praleisti ir Lietuvoje, pastebėjau, kad vokiškos ir lietuviškos kainos praktiškai nesiskiria. Tad, jeigu man čia nereikėtų mokėti nuomos, išlaidos būtų praktiškai identiškos. Šveicarijoje kainos yra apie 2 kartus didesnės“, - palygino jis. Paklaustas, ar svarsto galimybę kada nors grįžti į Lietuvą, mokslininkas šypteli. „Aš visą laiką svarstau galimybę grįžti į Lietuvą, bet Lietuvoje vis dar trūksta finansavimo žmonėms, ne sienoms, aparatūrai, nes jų, mačiau, jau yra pakankamai. Visą laiką norisi dirbti gimtojoje aplinkoje ir dar turiu iliuziją, kad Lietuvoje būtų galima pasiekti daugiau, bet vėlgi, tam reikia sąlygų. Mane truputį nuliūdino, kad Lietuvoje siekiama kuo daugiau nupirkti, prikaupti, bet ką su tuo darysime – nevisai aišku. Pirkti aparatūrą – gerai, bet ji turi būti kažkam naudojama. Jei nėra žmonių, daugeliu atveju pinigai. išmetami į niekur. Galbūt geriau lėšas skirti konkrečiam tyrėjui, kuris jau pasirinks, kokios įrangos jam reikia“, - svarstė emigravęs mokslininkas. Pašnekovo nuomone, į Lietuvą būtų sudėtinga grįžti esant dabartiniam mokslo finansavimo modeliui, nenumatančiame priemonių jauniems mokslininkams - tiek grįžtantiems, tiek dirbantiems Lietuvoje - pradėti savarankiškus tyrimus. „Vykau į Makso Plano institutą, o ne atgal į Lietuvą dėl finansavimo galimybių: ne tik dėl atlyginimo, bet ir dėl tyrimams skiriamų pinigų, kurie skiriasi kartais. Lietuva yra Europos Sąjungos šalis ir visų reikalingų priemonių, reagentų, paslaugų kainos – europinės, tad jei tam nėra finansavimo, reikia ieškoti pigesnių alternatyvų, o su jomis pasiekti rezultatą ir užtruks ilgiau, ir neaišku, ar pavyks, tai nėra konkurencinga“, - paaiškino G. Lukinavičius. Pasak jo, Šveicarijoje ir Vokietijoje elgiamasi priešingai nei Lietuvoje: pinigai skiriami žmonėms, nes aparatūra kaip ir yra, o ir nupirkti kažką naujo ne visada būtina. „Jei tikrai reikia nupirkti papildomų priemonių, pagrindžiama kodėl, ir nuperkama. Bet atrasti ir tirti galima ne tik su kelių metų senumo įranga, bet net ir su kelių dešimtmečių senumo prietaisais, nes pagrindinis komponentas visur ir visada bus žmogus. Dar nėra sukurta pakaitalo, tad į naujų tyrėjų pritraukimą būtina investuoti“, - mano G. Lukinavičius. Jis pateikia Šveicarijos federalinio technologijų instituto Lozanoje pavyzdį. „Kai atvažiavau, jo reitingas universitetų reitingų lentelėje buvo ties 100-uku. Dabar jo vieta – ties 14, bet to buvo siekiama tikslingai, tiek vystant infrastruktūrą, tiek pritraukiant žmones, kurių per 10 metų padvigubėjo. Pagrindinės investicijos ir buvo į žmones, nes Šveicarijoje vienas tyrėjas kainuoja brangiau nei bet koks prietaisas. Tokio šuolio priežastis paprasta – Šveicarija nusprendė sustiprinti padalinį Lozanoje, nes padalinys Ciuriche visada reitinguose buvo aukštai, o Lozana atsiliko. Be valstybės niekas kitas šalies mokslo progreso ir neparems“, - apibendrino G. Lukinavičius. Pasak jo, Šveicarijos atveju pabrėžtinas ne tiek investuotų pinigų kiekis, kiek nuoseklus tikslo siekimas. „Žymiai kuklesnes galimybes turinčiai Lietuvai tai suprasti gyvybiškai svarbu,“ – mano mokslininkas. Gavo Nobelio premijos laureato kvietimą Paklaustas, kodėl išvyko iš Šveicarijos, mokslininkas paaiškina, kad tai padarė sulaukęs 2014 m. Nobelio premijos laureato, mokslininko Stefano W. Hello kvietimo. „Dar dirbdamas Šveicarijoje gavau pakvietimą iš Makso Planko draugijos, o konkrečiai – iš Nobelio premijos laureato Stefano W. Hello. Jis susidomėjo mano vykdomais tyrimais, pasiūlė dalyvauti konkurse ir man pavyko gauti Nobelio premijos laureato stipendiją, kurią skiria Makso Planko draugija pritariant Nobelio premijos laureatui. Aš esu pirmas, kuris šią stipendiją gavo.“, - lyg tarp kito pamini G. Lukinavičius. S. Hellas Nobelio premiją gavo už super skiriamosios gebos mikroskopijos išradimą, o G. Lukinavičius specializuojasi kurdamas galimybes aptikti įvairias struktūras ląstelėse, t. y. specialius žymenis ir zondus.„Sukurti tokį zondą ar žymenį, kuris specifiškai sąveikautų su ląstelės struktūra nėra labai paprasta. Sėkmės atveju, juos galima taikyti diagnostikai ir moksliniams tyrimams - visur, kur reikia nuspalvinti specifinę struktūrą ląstelėje. Toks įrankis ir yra mano tyrimų rezultatas, be abejo, jis jau yra patentuotas ir pardavinėjamas kai kurioms įmonėms. Iš viso turiu du patentus, pirmasis registruotas Lietuvoje, doktorantūros studijų metu. Jie abu yra komercializuoti, jų pagrindu sukurta produktų“, - pasakojo G. Lukinavičius.

Kol kas šie įrankiai naudojami mokslinėje veikloje, vėliau jie gali būti pritaikomi ir diagnostikoje. Gyvybės moksluose ir medicinoje ląstelės sandarai tirti ir patologiniams pokyčiams stebėti naudojama šviesos mikroskopija. Pagrindinė šviesa pagrįstos mikroskopijos problema – vadinamoji difrakcijos riba. Tai reiškia, kad įprastais mikroskopais galima ištirti objektą, jei jis ne mažesnis nei 200 nanometrų dydžio. Dėl šviesos difrakcijos, visi mažesni tiriamieji objektai atrodys tokio pat dydžio - apie 200 nanometrų, todėl nebus galima nieko pasakyti apie jų formą ar sandarą. S. Hellas šią problemą išsprendė ir už tai gavo Nobelio premiją. „Kuo tiksliau gali pasižiūrėti į ląstelės struktūras, tuo didesnė tikimybė, kad tai pavyks pritaikyti diagnostikoje, nes patologijos atveju pokyčiai ne taip lengvai išskiriami. Jei pavyksta pastebėti mažus pokyčius, t. y. anksčiau, tai galima ir gydymą pradėti anksčiau ar nustatyti vaistų poveikį: tai pavyksta pasiekti dėl specialių žymenų ir super skiriamosios gebos mikroskopijos derinimo“, - paaiškina G. Lukinavičius. Iš viso G. Lukinavičius yra paskelbęs daugiau kaip 20 mokslinių publikacijų, kurių dalis - labai aukštus cituojamumo rodiklius turinčiuose žurnaluose: „Nature Methods“, „Nature Chemistry“, „Nature Chemical Biology“ ir turi 2 patentus, komercializuotus biotechnologinių įmonių „Qiagen“, „New England Biolabs“ ir „Spirochrome“. Lietuvoje G. Lukinavčius yra skaitęs paskaitų ciklą mokslininkams ir studentams, recenzavęs Vilniaus Universitete ginamą daktaro disertaciją, taip pat dalyvauja Lietuvos Biochemikų draugijos konferencijose. Jis sako, kad visuomet ieško galimybių bendradarbiauti su Lietuvos mokslininkais.

 

VU mokslininko sėkmės formulė pagal doc. Artūrą Katelnikovą

arturas katelnikovas2

Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto docentui Artūrui Katelnikovui praėję metai buvo labai sėkmingi. Su moksline grupe ir kolegomis iš kitų Europos universitetų jis parengė devynias publikacijas, kurių dalis buvo išspausdintos gerai vertinamuose žurnaluose. Mokslininko praėjusių metų pasiekimų paletėje – Lietuvos mokslų akademijos Jaunųjų mokslininkų stipendija, keletas straipsnių prestižiniuose mokslo žurnaluose, vadovavimas Lietuvos ir Prancūzijos integruotos veiklos programos „Žiliberas“ projektui. Todėl nestebina, kad už svarius metinius mokslo pasiekimus doc. A. Katelnikovas buvo pagerbtas ir VU Rektoriaus mokslo premija. Sausio 23 d. jis išrinktas į naują fakulteto tarybą.

Mokslininkas vadovauja optinių medžiagų tyrimo mokslinei grupei, kurioje atlieka liuminescencinių medžiagų sintezę ir optinių savybių tyrimus. Dalis jo studentų dirba įvairių medžiagų nanodalelių sintezės fotocheminių ir hidroterminių reakcijų metodu srityje. A. Katelnikovas VU Chemijos ir geomokslų fakultete dėsto aplinkos chemijos, atmosferos chemijos ir f-elementų chemijos ir fizikos kursus.

Šiuo metu mokslininkas tiria našių raudonų liuminoforų sintezę ir optines savybes. Dalis jo mokslinės grupės sintetina įvairių medžiagų nanodaleles fotocheminių ir hidroterminių reakcijų metodais.

Dar studijuodamas magistrantūroje jis buvo išvykęs net į tris stažuotes užsienyje, yra Vandos Jankun stipendijos laureatas, pelnęs „Orlen Lietuva“ stipendiją.

Buvęs Jūsų mokslinių tyrimų vadovas prof. Aivaras Kareiva sako, kad Jūs taip domėjotės chemija, kad tiesiog gyvendavote laboratorijoje. Kuo ji Jus taip domino? Kada pajutote pašaukimą chemijai?

Tikriausiai kaip ir visi susidomėjimą chemija pajutau dar mokykloje. Chemija man puikiai sekėsi. Šis dalykas buvo įdomus, kiek kitoks nei kiti. Manau, kad visa tai ir atvedė mane ten, kur esu dabar. Laboratorijoje tikrai praleisdavau daug laiko, nes buvo įdomu sintetinti ir tirti naujas medžiagas. Tokių kaip aš buvo ir daugiau, tad būdavo su kuo pasitarti, jei kas nesisekdavo.

Papasakokite, koks buvo pats įdomiausias Jūsų mokslinio gyvenimo laikotarpis?

Tikiuosi, kad įdomiausias mokslinio gyvenimo laikotarpis manęs dar laukia ateityje. Galvoje knibžda idėjos ir planai, kaip galėčiau plėtoti savo tyrimus. Tikiuosi, kad bus toks metas, kai galėsiu daugiau laiko skirti moksliniams tyrimams ir mažiau kitokiai veiklai. Visada reikia tikėti, kad tai, kas geriausia, dar laukia, o ne jau įvyko.

Kas svarbiausia mokslininkui išradėjui – straipsniai, jų citavimo indeksas, laboratorijos, galimybės daryti tyrimus, moksliniam darbui tinkama aplinka, tobulėjimas?

Svarbu yra galimybė turėti tinkamos įrangos, medžiagų kilusioms idėjoms įgyvendinti, bet svarbiausia, kad mokslininkui būtų įdomu tai, ką jis daro. Visa kita, straipsniai, citavimo indeksas ir t. t., ateina savaime, jau kaip nuveiktų darbų rezultatas.

Ko šiandien reikia, norint tapti sėkmingai dirbančiu jaunuoju mokslininku?

Norint patirti sėkmę mokslininkui reikalingi du pagrindiniai dalykai – tai motyvacija ir gera komanda. Dirbant su motyvuotais studentais ir kolegomis, galima pasiekti gerų rezultatų. Žinoma, kaip ir minėjau, reikia ir įrangos bei finansavimo tyrimams atlikti, bet neturint geros komandos bei motyvacijos ir puikiai įrengta laboratorija neatneš sėkmingų tyrimų.

Šiandien daugelis jaunųjų mokslininkų dairosi į užsienį. Ne paslaptis, kad taip yra dėl mažų atlyginimų ir didelių krūvių. Kokia Jūsų vizija šiuo klausimu? Buvote gavęs vienos Vokietijos bendrovės pasiūlymą pas juos dirbti, bet atsisakėte ir nepalikote Lietuvos. Kodėl?

Tiksliau reikėtų sakyti, kad ne nepalikau Lietuvos, bet sugrįžau į ją, nes Vokietijoje gyvenau ir dirbau gan ilgai. Atlyginimas tikrai viliojo, bet dabar nusprendžiau padirbėti Lietuvoje. Turiu savo laboratoriją, modernią tyrimų įrangą, kuri niekuo nenusileidžia turėtai Vokietijoje, o kai kur ir ją lenkia. Niekada nesakau, kad ateityje gyvensiu tik Lietuvoje. Gavęs įdomų pasiūlymą ar pasikeitus aplinkybėms, manau, kad gerai jį apsvarstyčiau. Tiesiog reikia pasinaudoti visomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Taip pat manau, kad dalis jaunųjų mokslininkų išvyksta todėl, kad čia tiesiog nemato perspektyvų.

Ar, be mokslinio darbo, dar dėstote? Kaip sekasi dėstyti? Kas atrodo svarbiausia šiame darbo bare?

Ar sekasi dėstyti, reikėtų klausti studentų, kurie klauso mano vedamus kursus. Studentai noriai renkasi mano dėstomus pasirenkamuosius dalykus, todėl manau, kad dėstyti šiek tiek sekasi. Šiame darbe svarbiausia ne tik išmanyti dėstomą dalyką, bet ir sugebėti perteikti žinias. Kartais užtrunku gan ilgai, kol sugalvoju, kaip sudėtingą dalyką paaiškinti kuo suprantamiau. Dėstant tenka daug kalbėti, kartais man tai būna tikras iššūkis. Stengiuosi studentus įtraukti į diskusiją, užduoti klausimų. Labiausiai patinka dirbti su magistrantais, nes jie daug drąsesni ir nebijo klausti, jei ko nesupranta.

Kokie artimiausi Jūsų, kaip mokslininko, planai?

Kol kas didelių ir konkrečių planų neturiu. Tikiuosi ir toliau plėtoti atliekamus tyrimus, dalyvauti konferencijose, vykdyti projektus. Kartais atsiranda galimybių, apie kurias net nepagalvoji.

Koks Jūsų tyrimų praktinis pritaikymas?

Mes sintetiname medžiagas, kurias galima pritaikyti baltuose šviestukuose (angl. LED) arba liuminescenciniuose saugos žymekliuose. Dabar šviestukai vis plačiau pritaikomi, todėl manau, kad mano tyrimų tema turi šviesią ateitį.

Papasakokite apie savo laisvalaikį.

Kadangi daug laiko praleidžiu mokslinėje laboratorijoje, laiko savo pomėgiams turiu tikrai mažai. Pasitaikius progai mėgstu eiti į žygius, kopti į kalnus. Mėgstu laiką leisti gamtoje, žvejoti, plaukti baidarėmis. Tai puikus būdas pailsėti nuo akademinės veiklos ir pasisemti naujų idėjų.

 

Prof. habil. dr. Aivaras Kareiva – “Kiekvienas turi pasirinkti savo kelią”

aivaras kareiva dekanas

Dėkoju VU Chemijos fakulteto Analizinės ir aplinkos chemijos katedrai, kuri mane nominavo parašyti savo sėkmės istoriją. Deja, pats sau net ir negalėčiau pasakyti, kad mano profesinis kelias gali būti „sėkmės istorija“ kitiems. Man – taip, nes mano darbas man buvo ir tebėra tarsi nuolatinės atostogos.

1983 m. baigiau Vilniaus universitetą ir įgijau chemiko, dėstytojo kvalifikaciją, 1989 m. Sąjunginiame neakivaizdiniame maisto pramonės institute apgyniau chemijos mokslų kandidato disertaciją, 1993 m. Lietuvos mokslo taryba nostrifikavo mokslo laipsnį, suteiktą už chemijos mokslų kandidato disertaciją, 1998 m. Kauno technologijos universitete apgyniau fizinių mokslų habilituoto daktaro laipsnį, 1998 m. Vilniaus universiteto taryba suteikė docento vardą, o 2000 m. Vilniaus universiteto taryba suteikė profesoriaus vardą.

 

Nuo 1983 m. dirbu Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, nuo 1998 m. Neorganinės chemijos katedros profesoriumi ir katedros vedėju. Dešimt metų (2006-2016) buvau VU Chemijos fakulteto dekanas. Taip pat esu Alytaus kolegijos Tarybos narys, Lietuvos MA chemijos sekcijos pirmininkas, Lietuvos MA matematikos, fizikos ir chemijos skyriaus pirmininko pavaduotojas, Fizinių ir technologijos mokslų centro Mokslo tarybos narys, Lietuvos MA tikrasis narys ir kitų įvairių institucijų narys.

Vadovavau 22 sėkmingai apsigynusiems doktorantams, 4 stažuotojams ir 18 tyrėjų iš užsienio šalių institucijų. Bendrame mokslo darbų sąraše yra 586 moksliniai darbai. Skaičiau kviestinius pranešimus moksliniuose seminaruose: Helsinkio technologijos universitete (Suomija), Stokholmo universitete (Švedija), Geteborgo universitete (Švedija), Orhus universitete (Danija), Talino technikos universitete (Estija), Sarlando universitete (Vokietija), Tiubingeno universitete (Vokietija), Brno universitete (Čekija), Gdansko universitete (Lenkija), Prahos universitete (Čekija), Vienos technologijos universitete (Austrija), Norvegijos mokslo ir technologijos universitete (Norvegija), Kelno universitete (Vokietija), Maltos universitete (Malta), Miunsterio taikomųjų mokslų universitete (Vokietija), Latvijos universitete (Latvija), Nacionaliniame Taipėjaus technologijos universitete (Taivanis), Paul Scherrer institute (Šveicarija), Kun Shan universitete (Taivanis), Taipejaus medicinos universitete (Taivanis). Buvau išvykęs į 30 mokslinių stažuočių įvairiuose užsienio universitetuose bei institutuose.

Kodėl pasirinkau chemiją? Žinojau, kad man yra skirti tikslieji mokslai. Nuoširdus a. a. Alytaus 5-osios vidurinės mokyklos chemijos mokytojo P. Jasionio bendravimas lėmė, kad jau mokykloje pasirinkau chemiją, o ne matematiką ar fiziką. Pradėjus studijuoti, prof. R. Kazlauskas pakvietė mokslinį darbą dirbti Analizinės chemijos katedroje jo vadovaujamoje mokslinėje grupėje. Taigi, mano ištakos išties yra toje katedroje. Iki šiol esu labai dėkingas prof. R. Kazlauskui – tai mano Mokytojas.

Jeigu laikas grįžtų atgal, vėl studijuočiau chemiją. Dabar tai jau net negalvočiau apie fiziką ar matematiką. Tačiau kiekvienas turi pasirinkti savo kelią. Kaip jį surasti, matyt, tai labai individualus ir subtilus dalykus. Klausyti savo širdies….

 

Dr. Germanas Peleckis, Australija, Institute for Superconducting and Electronic Materials

peleckis nuotrauka 15 2Kokia gi ta mano sėkmės istorija? Tiesą pasakius, aš ne vieną kartą ir pats apie tai esu pagalvojęs. Mano draugai, kolegos, šeima dažnai man teigia, kad ligšioliniai mano pasiekimai – tai grynai mano didelio proto ir gabumų vaisius. O man asmeniškai atrodo, kad man paprasčiausiai pasisekė – atsidūriau tinkamoj vietoj tinkamu laiku ir kažkokių itin didelių pastangų aš į visą tai ir neįdėjau. Visi, kas skaitysite šitą memo, patys sau nuspręsite, kaip ten su mano karjera viskas buvo iš tikrųjų.

1996 m. sėkmingai pabaigiau Vilniaus licėjų. Mano atestatas nebuvo puikus, bet palyginti su tuometinėmis vidurinio lavinimo mokyklomis, jis, žinoma, buvo netgi labai neblogas. Nors nuo 8-os klasės buvau gabus chemijai, baigęs mokyklą vis dėlto nusprendžiau studijuoti mediciną. Įstojau, tačiau dėl didelio prisirišimo savo geriausiam draugui (Dariui Gadonui, nuostabaus proto Fizikos mokslų daktarui) perėjau mokytis į Fizikos fakultetą?! Metai, praleisti šiame fakultete, tik dar labiau sustiprino mano nuojautą, kad fizika ne man ir kad reikėjo, kaip visi ir sakė, studijuoti chemiją. Bet laiko atgal neatsuksi – teko metelius prabindzinėti ir, prisipažinsiu, pirmoji mano sesija Fizikos fakultete buvo visiškas fiasko. 1997 m. aš sėkmingai buvau priimtas į Chemijos fakultetą.

Galiu drąsiai pasakyti, kad metai, praleisti Fizikos fakultete, nenuėjo šuniui ant uodegos. Ypač pravertė aukštosios matematikos ir fizikos žinios. Puikiai sekėsi visos chemijos disciplinos, išskyrus vieną kitą dalyką, kur tiesiog patingėjau mokytis.

Realiai mano sėkmės istorija turbūt prasidėjo atsitiktiniu pokalbiu su Chemijos fakulteto dekanu, prof. A. Kareiva. Jis pasiūlė bakalaurinį darbą daryti jo vadovaujamoje laboratorijoje. Ilgai nedvejodamas sutikau – superlaidininkai visai įdomi tematika, kažkas naujo. Tuo metu vienas Chemijos fakulteto darbuotojas, dr. Evaldas Naujalis, stažavosi Japonijoje. Jis japonų profesoriui pasakė, kad mūsų studentai yra labai darbštūs, protingi ir talentingi. Vieną dieną, kaip lietus iš giedro dangaus, darbo vadovas prof. A. Kareiva ateina ir pasiūlo magistrantūrą studijuoti Japonijoje, Tokijo technologijos institute! Aš iškart sutikau ir 2001 m. išskridau į Tekančios Saulės Kraštą.

Japonija! Du metai praleisti šioje šalyje neišdyla iš mano atminties. Fantastiškai praleistas laikas, įgyti nauji įgūdžiai ir sukaupta daug žinių ir patirties. Mano darbo vadovas prof. Hisao Yamauchi buvo pro-vakarietiškų pažiūrų, ir tik atvykus pasakė, kad kalbėčiau pas juos tik angliškai. Jam reikėjo, kad jo studentai japonai tobulintų anglų kalbos žinias. Japonijoje aš pradėjau sintetinti ir tirti termoelektrinius metalų oksidus, medžiagas, verčiančias šilumą tiesiogiai į elektros energiją. Dirbau aš ten daug. Viena svarbiausių darbo etikos taisyklių, kurios galioja japoniškose laboratorijose, yra, kad į laboratoriją ryte turi ateiti prieš vadovą ir iš jos išeiti gali tik tada, kai vadovo jau nebėra. Mūsų profesorius iš darbo išeidavo vėlai vakare, apie 22-ą valandą. Tai labai dažnai namo grįždavau paskutiniu traukiniu jau po vidurnakčio. Gerus tris kartus per savaitę likdavau ir nakvoti. Taip ir pralėkė tie du magistrantūros studijų metai Japonijoje. Mūsų straipsnį išspausdino žurnale Applied Physics Letters (magistrantui tai puikus pasiekimas), pateikėme dvi paraiškas japoniškiems patentams. Baigiantis studijoms jau turėjau pasiūlymą doktorantūros studijoms važiuoti į Australiją. Man buvo skirta „dviguba“ stipendija (mokslas + pragyvenimo išlaidos), susitvarkiau vizą ir 2004 m. jau nusileidau saulėtoje Australijoje.

Prasidėjo mano gyvenimas Australijoje, Volongongo Universitete (University of Wollongong). Doktorantūros mokslinio darbo tema – spintroninės medžiagos, t. y. pereinamųjų metalų oksidai, turintys feromagnetinių savybių kambario temperatūroje. Daktaro disertaciją 2006 metais pridaviau doktorantūros komitetui. Per dvejus metus paskelbiau keletą mokslinių darbų aukšto lygio tarptautiniuose žurnaluose. Tais pačiais metais buvo patvirtintas daktaro laipsnis. Dar negavęs daktaro diplomo parašiau mokslinį projektą ir gavau pinigų iš Australijos mokslų tarybos trejiems metams. Tuo pat metu pradėjau dirbti instituto direktoriaus asistentu. Gilinausi į instituto kasdieninio gyvenimo administravimą ir priežiūrą, tolau nuo mokslinių darbų. Nuo 2010 m. oficiliai pradėjau eiti instituto pavaduojančio direktoriaus pareigas. Esu atsakingas už finansų, studentų, aparatūros, projektų priežiūrą. Šis darbas man labai patiko ir tiko. Kažkada kaip ir daugelis jaunų mokslininkų galvojau apie profesūrą, tikro mokslininko karjerą. Bet supratau vieną labai svarbų dalyką – tikrais mokslininkais gali būti tik tie, kurie nuolat gali generuoti naujas idėjas, atrasti naujovių jau ir ištirtose tematikose. Aš savyje tokių savybių neradau ir supratau, kad geriau aš būsiu geriausias kažkur kitur, nei vidutiniokas mokslo sferoje. Galiu be jokios abejonės teigti, jog esu savo srities profesionalas ir nė kiek nesigailiu to, kad atsitraukiau nuo mokslinės veiklos.

Ką galėčiau pasakyti būsimiems absolventams? Vilniaus universiteto Chemijos fakultetas ir chemijos studijos jame yra puikus pasirinkimas. Nepriklausomai nuo to, ar ruošiatės savo ateitį sieti su chemija, ar ne, mokytis fakultete yra „super“, nes dėstytojų ir mokslininkų komanda yra tiesiog fantastiška. Jeigu kažkada suprasite, kad šitas mokslas ne jums, nepergyvenkite ir nenusiminkite – laiko surasti save tikrai yra. Mano kursiokas ir geras draugas Martynas Mickėnas Chemijos fakultete mokėsi trejus metus, jo nebaigė, bet šiuo metu yra puikus kinematografijos projektų vadovas. Palinkėti galiu striprybės tiems, kuriems sunkiau sekasi mokytis, nenukabinkite nosies ir nebijokite pokyčiu! Diplomas yra toli gražu ne viskas!

 

Rolandas Maskoliūnas, Lietuva, TV ir interneto projektas „Mokslo ekspresas“, Lietuvos mokslų akademija

r maskoliunas

Baigęs Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą 1984 m., grįžau į Kauną ir pradėjau dirbti Kauno medicinos universitete (anuo metu – Kauno medicinos akademija) Bioorganinės chemijos katedroje. Kadangi ši katedra jau ne vienerius metus bendradarbiavo su Kijevo molekulinės biologijos ir genetikos institutu, siųsdavo ten savo mokslo darbuotojus į aspirantūrą, man irgi po poros metų pasiūlė tapti aspirantu. Taip aš pradėjau kaupti duomenis savo disertacijai, kurią po maždaug ketverių metų ir apsigyniau Kijeve. Jos tema – „Baltymų biosintezės aparato sutrikimai triušio širdyje miokardo išemijos metu“. Beveik tuo pačiu metu prasidėjo ir mano darbas televizijoje. Visa tai nutiko iš esmės netyčia, kuomet mano klasės draugas Juozas Monkevičius pasiūlė užeiti į Lietuvos televizijos filialą Kaune ir sukurti laidą apie fantastinius filmus ir fantastiką apskritai. Fantastine literatūra o vėliau ir kinu aš pradėjau domėtis dar mokykloje. Todėl ryžausi pabandyti. Tuometinis LRT Kauno programų direkcijos direktorius Raimondas Šeštakauskas suteikė tokią galimybę, ir netikėtai man pačiam laida „Videokaukas“, kurios pirmasis eteris įvyko 1992 m. kovo 18 d., tapo labai populiari. Kurį laiką aš dar dėsčiau chemiją ir biochemiją studentams užsieniečiams (pirmoji grupė atvyko iš Libano), tačiau ilgainiui darbas televizijoje pradėjo reikalauti vis daugiau laiko. Juolab, kad už poros metų pradėjau lygiagrečiai kurti antrą laidą „Kaukodromas“, skirtą kino naujienoms (kartu su šviesios atminties melomanu Virginijumi Mizaru) ir kažkaip nejučiomis tapau TV žurnalistu. Papildomai įsidarbinau LRT programų įsigijimo skyriuje ir ėmiau pirkti filmus televizijai. Nebuvau tikras, ar mokslo žinios man dar kada pravers, tačiau tai nutiko tuomet, kai kilo mintis sukurti laidą, skirtą mokslo naujienoms. Mane inspiravo puiki M. Kaku knyga „Visions“, kurią įsigijau Vilniaus knygų mugėje. Tuo noriu pasakyti, kad idėjos gali gimti arba pasisiūlyti bet kur ir bet kada. Taip pasibaigė „Videokauko“ projektas, o Lietuvos televizijoje atsirado mokslo naujienų ir prognozių laida „Negali būti“. Ji išgyveno devynis sezonus. Per tą laiką buvau parengęs dar vieną diskusijų laidą su mokslininkais „Žinių visuomenė“, kuri vieną sezoną buvo rodoma LRT Kultūros kanale. Na, o šiuo metu jau ne vienerius metus kuriu televizinį ir interneto projektą „Mokslo ekspresas“ – trumpesnę, labiau dinamišką mokslo naujienų laidą. Taip pat jau kelerius metus dirbu Lietuvos mokslų akademijoje. Galima sakyti, kad jau daug metų mane lydi televizija, kinas, mokslas ir fantastika. Tik šių komponentų proporcijos kinta.

Visų projektų ir darbų, manau, neverta vardyti. Galiu apibendrindamas pasakyti, kad man iki šiol viskas klostėsi labai sėkmingai. Atrodo, tarsi pats gyvenimas periodiškai pasiūlo įvairių galimybių. Tereikia tik pačiam apsispręsti, kokių darbų imtis. Šiuo metu visi mano užsiėmimai daugiau ar mažiau sutampa su mano pomėgiais. Nežinau, ar visiems žmonėms galioja vienas sėkmės receptas, tačiau man atrodo, jog vienas svarbiausių principų, kurių reikia laikytis – atrasti ar pajausti savo mėgiamą sritį ir nuosekliai į ją gilintis. Būtent taip fantastika labai netikėtai man pačiam, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, tapo viena pagrindinių gyvenimo veiklų. Nuoseklumas ir kantrybė yra itin svarbu, nes taip kaupiama patirtis. Esu įsitikinęs, kad kitas labai svarbus sėkmės komponentas – knygų įvairiomis temomis skaitymas, taip plečiant savo akiratį ir tobulinant žodžių atsargas bei mąstymą. Tai bene pats geriausias naujų idėjų šaltinis.

 

Gintaras Denafas, Lietuva, Aplinkosaugos technologijos katedra, Cheminės technologijos fakultetas, Kauno technologijos universitetas

gintaras denafas 15

Likimas lėmė taip, kad 1983 m. baigęs Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą išvykau dirbti į man tuo metu dar mažai pažįstamą Kauną, tuometinę “Sanito“ įmonę. Po keturių metų (stebėtinai greitai) gavęs taip tada vadinamą „kooperatinį“ butą ir verčiamas finansinių aplinkybių darbą pakeičiau – pradėjau dirbti inžinieriumi tuometinėje Pabaltijo paleidimo-derinimo valdyboje, kur ir pradėjau savo, kaip aplinkosaugos technologo, karjerą. Atmosferos taršos šaltinių įvairiose įmonėse tyrimai buvo išties įdomus darbas, kažkaip netyčia vis pagalvodavau, kaip šaunu būtų visa tai dėstyti, juk tokių žinių, išskyrus cheminės analizės pagrindus, studijų metais nebuvau gavęs. Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse šiai mano svajonei buvo lemta išsipildyti – gavęs pasiūlymą dirbti panašų darbą Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakultete tikrai nedvejojau.

1992 metais įstojau į aplinkos inžinerijos mokslo krypties doktorantūrą ir faktiškai pradėjau dirbti atmosferos apsaugos pagrindų dėstytojo darbą Inžinerinės ekologijos katedroje (dabar Aplinkosaugos technologijos katedra). Doktorantūros studijų laikotarpyje du kartus stažavausi Clausthal technikos universitete Vokietijoje, kur atlikau nemažą dalį su disertacija susijusio tiriamojo darbo tirpiklių garų adsorbcijos hidrosilikatiniais adsorbentais srityje. Disertaciją apsigyniau 1998 metais, jau būdamas pakankamai brandaus amžiaus.

Toliau kaip ir viskas sava vaga: atmosferos apsaugos pagrindų dėstymas; 2000 metais gautas docento pedagoginis vardas ir pareigos; vadovavimai magistrantams ir doktorantams, tarptautiniai projektai su įvairių šalių partneriais, vertinant Ignalinos atominės elektrinės uždarymo aplinkosaugines pasekmes, buitinių atliekų tvarkymo sistemos pertvarkos naujose ES šalyse-narėse galimybes, anglies dioksido sekvestracijos galimybes. Daug teko sulaužyti iečių rengiant ir ginant įvairius atliekų deginimo Lietuvoje projektus nuo suinteresuotų grupių suklaidintų žmonių.

2009 metais Lietuvos žemės ūkio universitete praėjau habilitacijos procedūrą, tais pačiais metais katedroje gavau profesoriaus pareigas, 2013 metais – man suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas. Pastaruoju metu katedros studentams (bakalaurantams ir magistrantams) dėstau su atliekų tvarkymu susijusius modulius, o mano vykdomi moksliniai tyrimai susiję su pavojingų atliekų nukenksminimu, atliekų susidarymo prognostinių metodų rengimu, sąvartynų kasyba ir išteklių atgavimu. Šie darbai neįmanomi be intensyvaus tarptautinio bendradarbiavimo, todėl labai džiaugiuosi turėdamas gerus ir draugiškus kontaktus su kolegomis iš Švedijos, Suomijos, Vokietijos, Austrijos, Graikijos, Estijos, Latvijos, Ukrainos ir Gruzijos universitetų. Bendraujant su jais didelį įspūdį paliko du dalykai: tai disertacijos oponavimas Lappeenrantos technikos universitete (Suomija), kai esi tik vienas oponentas vietoje mums įprasto komiteto ir dar turi nuomotis fraką J, o taip pat gruzinų kolegų iš Kutaisio universiteto vaišingumas ir jų džiaugsmas priimti svečius iš Europos Sąjungos, taip tikintis pagalbos reformuojant doktorantūros studijų procesą.

Manau, kad visa tai irgi galiu vadinti savo sėkmės istorija. Taip, galbūt dėl to tikrai reikia atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, tačiau reikia ir darbo bei nuolatinio artimų žmonių palaikymo. Todėl tikrai esu dėkingas už tai savo žmonai Vidai, dukrai Gintarei ir sūnui Juliui. Džiaugiausi, kad mano vaikų gyvenime Vilniaus universitetas irgi suvaidino savo vaidmenį, nes Julius, dabar sėkmingai besidarbuojantis Vilniuje UAB „BOD group“, savo pradinį studijų etapą (bakalaurą) baigė VU Fizikos fakultete, o Gintarė, uoliai krimtusi medicinos mokslus, rezidentūrą baigė VU Medicinos fakultete.

Už savo sėkmę esu dėkingas ir gimtajam VU Chemijos fakultetui. Malonu ten užsukti ir sutikti buvusius kursiokus ir studijų draugus, dabar jau žinomus profesorius, tokius kaip A. Kareiva, A. Padarauskas, V.Vičkačkaitė, J.Kiuberis ir R.Raudonis. Džiugu matyti nuo studijų laikų pažįstamus fakulteto absolventus ir savo dabartiniame darbe bei kitose Kauno mokslo ir studijų institucijose. Iš jų paminėti galiu I. Daukantaitę-Sadauskienę ir R. Maskoliūną. Apie dažnai per televizorių matomus žinomus politikus – fakulteto absolventus turbūt nekalbėsiu. Bet visi šie dalykai turbūt daug pasako apie VU Chemijos fakulteto vaidmenį mūsų Tėvynės Lietuvos akademiniame ir visuomeniniame gyvenime.

 

Rokas Sažinas, doktorantūros studijos Norvegijos gamtos mokslų universitete

rokas sazinas

Net sunku patikėti, kad dabar galiu (o juk ir visada galėjau) drąsiai ištarti žodžius „mano sėkmės istorija“… Kai pažvelgi į dabarties ar ateities iššūkius, susimąstai, jog esi beatodairiškai priklausomas nuo sėkmės, kai tiek daug užsibrėžti ir nori nuveikti, kai tiek daug nori išbandyti, kai tiek daug nori žengti, aprėpti, kai tiek daug iš savęs reikalauji… Tačiau ypatingai žvilgtelėjus į praeitį gali pasidžiaugti ir patvirtinti, jog taip, tai yra tikra sėkmės istorija – visa, kas jau praeityje yra ne kas kita, bet tik sėkmė, kuri bet kokioje situacijoje pakeleivė, prasmingas kelias, neįkainojama ir turtinga patirtis. Juk tai ir yra savasis, įvairiaspalvis gyvenimas. Todėl šioje istorijoje noriu pasidalinti tuo džiaugsmu, kuris mane užplūsta supratus, kad viskas, kas praeityje, taip gražu ir nepaprastai turininga…

2008 m. Užbaigiau studijas Kauno jėzuitų gimnazijoje. Mokslai sekėsi tiesiog nepriekaištingai, nors pastangų į tai daug nedėjau, dalyvavau užklasinėje veikloje, teko dirbti. Mano mokykla buvo labiau humanitarinio profilio, tačiau tik pradėjus mokytis chemijos dalyko aštuntoje klasėje be mokytojų autoriteto ar tėvų įtakos supratau, kad šiam praktiškam mokslui paskirsiu savo gyvenimą, nesvarbu, jog fizika man tarsi gyvenimo būdas, hobis. Užtat pastarąją, kurios knibždėte knibžda chemijoje, teko labai jau lengvai panaudoti studijų metu. Taip pat gana anksti supratau, jog be galo trokštu nepriklausomo universitetinio gyvenimo tik Vilniuje ir tik Vilniaus universitete. Kitur tiek Lietuvoje, tiek užsienyje studijų net neįsivaizdavau. Jokių pertaraukų apmąstymams, „susitūpėjimui“ daryti neketinau – troškau chemijos kuo greičiau. Taigi valstybinius egzaminus išlaikiau labai gerai ir tais pačiais metais įstojau į VU Chemijos fakulteto Chemijos programą. Nors biochemijos studijos tuo metu buvo ant prestižo ir populiarumo bangos, tačiau man tai atrodė tarsi taikomoji chemijos sritis ir save įsivaizdavau plačios pasaulėžiūros chemiku, kuris vėliau gali tapti kuo tik panorėjęs. Ir dabar galiu teigti, kad taip ir yra.

Esu tvirtai įsitikinęs ir laimingas, jog mano tikroji sėkmės ir pasitikėjimo istorija prasidėjo pašnekesiu, o vėliau ir bendradarbiavimu su Chemijos fakulteto dekanu prof. Aivaru Kareiva, kurio vadovaujamoje mokslinėje grupėje pradėjau dirbti dar būdamas pirmame kurse. Profesorius visuomet buvo ir yra labai rūpestigas ir geranoriškas žmogus, kurio asmenybė mane asmeniškai įkvėpia spinduliuojančiu optimizmu, nepailstamu darbu ir pagalba kitiems, siekiu aukštesnių dalykų iš gyvenimo. Žodžiu, tikėjimu žmogiška prigimties idėja „Ad Maiora Natus Sum“ (Aukštesniems dalykams esu gimęs).

Universitetinio gyvenimo metais Vilniuje, nors ir gerai besimokant, viskuo beatodairiškai domintis, teko daug paklaidžioti, net ir paklysti. Teko ieškotis finansinės pagalbos, todėl vedamas šio tikslo, o ir jaunatviško maksimalizmo bandžiau save realizuoti bei pritaikyti įvairiose chemijos srityse, visai pamiršdamas bei užgoždamas savivertę, asmeninės vaisingos kūrybos sritis, kuriose galėčiau jaustis ir didžiuotis tuo, kuo esu. Nors mokslinę karjerą pradėjau neorganinės chemijos srityje, tačiau vėliau darbavausi organinės chemijos laboratorijose. Pastaroji sritis (kaip ir visos) yra be galo įdomi, tačiau man nebuvo paranki, gana sunkiai sekėsi. O „traukinys“ nesustojo, riedėjo toliau. Už dalyvavimą mokslinėje veikloje pavyko gauti įvairių stipendijų, apdovanojimų. Savęs tobulinimui užsiėmiau kelionėmis, žygiavimu, chorine veikla. Labai daug skaičiau įvairiausios tiek grožinės, tiek publicistinės literatūros. Žodžiu, užsiėmiau universalesniais dalykais, platesniais interesais, ne tik laboratoriniu gyvenimu. Sutikau daugybę gerų žmonių, bendražygių, pamačiau nemažai Lietuvos, pasaulio kraštų. Susiradau aukso vertės draugų.

Visa, visa, kas mane lydėjo, yra be galo turtinga ir prasminga. Visi sutikti žmonės, dėstytojai, vadovai, studentai yra nepaprastai brangūs ir neįkainojami, už ką visiems nuoširdžiai dėkoju. Visos nesėkmės, išbandymai, vidiniai prieštaravimai studijų metu kažkokiu būdu neleido pasiduoti, o tik prognozavo, jog kažkas turi iš to pražysti, sužaliuoti… Dar antro kurso pabaigoje prof. Aivaro Kareivos dėka išvykau praktikai į Čekiją. Praplėčiau akiratį, susipažinau su naujais žmonėmis, pamačiau kaip gyvenama bei dirbama svetur. Nuo to laiko mano didžiausiu siekiu tapo tikslas kuriam laikui išvykti studijuoti į užsienį. Tačiau bakalauro bei magistrantūros studijų metu to padaryti nepavyko.

Atėjus metui reikalai išsivyniojo trokštama linkme. Ir visa prieš tai buvę tik įtvirtino tikrąjį žmogaus gyvenimo principą, jo prasmę.

2012 m. sėkmingai baigiau bakalauro studijas, o 2014 m. apgyniau magistro baigiamąjį darbą. Pagaliau atėjo doktorantūros metas… Prof. Aivaro Kareivos padrąsintas išvykau ir dabar gyvenu Norvegijoje, Trondheimo mieste. Studijuoju ir dirbu doktorantūroje geriausiame Norvegijos gamtos mokslų universitete (NTNU), kuris praeitais metais pasipildė Nobelio premija nors ir ne chemijos, bet medicinos srityje. Aplinka, kuri mane supa, nepaprastai dinamiška, jaunatviška, šilta. Didžioji dalis studentų – užsieniečiai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Profesoriai – kartu ir tėviški, ir draugiški, artimi. Departamento, kuriame dirbu, infrastruktūra labai moderni. Šiuo metu tyrimus atlieku aktualioje pasauliniu mąstu kuro elementų srityje. Šie kuro elementai tikrai, jog pakeis dabartines deginimo principu paremtas energijos gavimo sistemas pasibaigus naftos ištekliams. Konkrečiau, mano darbo tematika susijusi su oksidinių elektrolitų (BaZrO3 pagrindu) kieto kūno kuro elementams (SOFC) cheminėmis, mechaninėmis savybėmis bei katijonų difuzijos reiškiniais. Mano mokslinėje veikloje susijungia chemija, kieto kūno fizika, matematika bei modeliavimas. Todėl džiaugiuosi viskuo, ko mane mokė Chemijos fakultete. Esu atsakingas suderinti daug įvairiausių disciplinų iš praeities, o taip pat pagelbėti kolegoms iškilus klausimams ar dvejonėms, bendrauti su studentais. Privalau tyrimus atlikti ir už Norvegijos ribų. Todėl labai svarbus žmogiškumas ir bendravimas. Projektai, kuriuose dalyvaujame, didelės tiek finansinės, tiek mokslinės apimties, daug užsienio, pramonės partnerių, įmonių. Galimybės kurti, keliauti, tobulėti – neaprėpiamos. O be to, Norvegija, kaip šalis su savo patirtimi, tikriausiai viena iš geriausių vietų pasaulyje doktorantūrai ir finansine, ir socialine prasme. Esi svarbus toks, koks esi, individualus, o ne toks, koks buvai ar galėtum būti. Niekas čia tavęs nenori keisti, formuoti, nori tik tave skatinti, drąsinti. Tiek kiekvienam darbo aplinkos kolektyvo nariui, tiek ir sau pačiam čia labai svarbu realizuoti asmenybę papildomoje veikloje, dalintis šia patirtimi. Todėl laisvu metu ir aš užsiimu choriniu dainavimu, pėsčiųjų žygiais, žvejyba, krepšiniu. Norvegišku supratimu ir patirtimi tai yra laimingo, turiningo, sveiko bei darbštaus gyvenimo esmė. Tikrai taip!

Šiuo metu gyvenu Norvegijoje, tačiau Lietuvos niekada neišsižadu ir to nedarysiu. Po doktorantūros būtinai toliau tęsiu mokslinį darbą. Na ir vieną dieną… tikrai sugrįšiu į brangiąją Lietuvą, kurios visuomet ilgiuosi. Nepaisant to, puikiai suprantu, jog pagarba savo šaliai visuomet stiprėja gyvenant „tremtyje“. Tą jaučiu ir aš. Džiaugiuosi, jog galiu garsinti savo tėvynę tiesiog apie ją pasakodamas sutiktiems žmonėms, kurie dažniausiai be Sabonio daugiau kaip ir nieko nežino…

Studijos VU Chemijos fakultete – auksinė patirtis ir galimybė. Fakulteto bendruomenė, tiek dėstytojai, tiek mokslininkai, puikūs, studijos kokybiškos bei praktiškos. Chemijos fakultetas vieta, kur galimybių rinktis karjerą ar tiesiog užsiėmimą gausa nepaprastai stulbina. Labai daug naujų modernių laboratorijų, įrangos, gabių žmonių. Studentai gali dalyvauti gausioje mokslinėje ir papildomoje veikloje fakulteto ribose ar visame universitete. Juk ir pati chemija nepaprastai įdomus mokslas, kuris įskiepija įvairiapusišką ir gan tvirtą pasaulėžiūrą, nepriklausomai ar jūs dirbsite chemijos srityse. Nuoširdžiai noriu padrąsinti ir patikinti, jog pabandyti studijuoti verta bet kokiai situacijai esant, net vėliau pajutus neviltį – už tai niekas nebaudžia, vadinasi, reikia bandyti kažką kitą, reikia tiesiog bandyti. Nenusiminkite. Baigiamasis diplomas ne kiekvienam skirtas, tam būtina įdėti pastangų, o svarbiausia tikėjimo tuo, ką darai. Visiems visiems tiek naujiems, tiek betęsiantiems studijas noriu palinkėti didžiausios stiprybės bei kantrybės – viskas ateis savu laiku, reikia tik luktelti, neskubėti daryti išvadų, teisti ir pastoviai dirbti net ir pailstant, padaryti viską, kas priklauso, reikiamu laiku neatidėliojant. Pasitikėkite aplinkos žmonėmis, kurie tikrai patars, padės ne tik bėdai ištikus. Nebijokite klausti net ir paprastų dalykų – kvailų klausimų nebūna. Nebijokite išbandymų, sunkumų – jie reikalingi, jie turtas, kurį branginsite visą savo gyvenimą.

 

Prof. Dr. Eugenijus Urnežius, Department of Chemistry, University of Portland

eugenijus urnezius

Priežasčių, dėl kurių žmones patraukia chemija, būna, be abejo, įvairių. Žinoma, dažniausiai tai vizualių atrakcijų trauka: sprogimai, dūmai, ašarinės dujos ir pan. O man tas postūmis buvo mokslinės fantastikos kūrinys. Būdamas septintoje ar aštuntoje klasėje, perskaičiau Aleksandro Poleščiuko knygą „Didžioji paslaptis, arba Nuostabioji daktaro Mekapikaus ir jo šuns Almos istorija“. Net negaliu tiksliai atsiminti, kaip ta knyga pakliuvo man į rankas, bet perskaitęs ją be galo susidomėjau tuo paslaptingu mokslu ir pamažu pradėjau vis rimčiau ir rimčiau galvoti, kad ir aš būsiu chemikas. Padėjo ir tai, kad turėjau tetą Vladą Žukienę (dabar jau a. a.), kuri buvo baigusi VU Chemijos fakultetą, – jos padrąsinimai buvo labai svarbūs man, paprastam vaikiui iš provincijos. Tad, baigęs tuometinę Joniškio 3-iąją vidurinę mokyklą (dabar Mato Slančiausko progimnazija), 1985 m. įstojau į VU Chemijos fakultetą. Deja, iš pradžių studijos truko tik mėnesį – iš karto teko atiduoti dvejų metų duoklę sovietinei kariuomenei. Grįžti į mokslus vėl galėjau tik 1987 m. gruodį. Norint neatsilikti nuo kurso, visą pirmo semestro medžiagą teko perkrimsti per du mėnesius…

Buvo svarbu tik kaip nors išsilaikyti tuos paprastučius pirmo kurso egzaminus, nes vasarį laukė naujas semestras… Iki šiol pamenu, kaip iš bendrosios ir neorganinės chemijos tada gavau trejetą (pagal tuometinę penkiabalę sistemą) ir buvau labai laimingas, nors sykiu jaučiau ir kartėlį. Supratau, kad patinka neorganinė chemija ir norisi toje srityje kapstytis toliau; tik va gėda ir apmaudu dėl to gauto pažymio… Galimybė atsitaisyti atsirado trečiame kurse, kai VU Chemijos fakultete įsikūrė Neorganinės chemijos katedra. Be didesnių dvejonių pasirinkau šioje katedroje rašyti baigiamąjį darbą. 1992 m. birželį sėkmingai apsigyniau diplominį darbą iš kobalto / mangano oksidų puslaidininkių terminių savybių tyrimo (vadovas – doc. Gintaras Valinčius). Iš karto gavau pasiūlymą pasilikti katedroje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu ir tų pačių metų rudenį pradėjau dirbti. Kaip tik tuo metu pradėjau rimtai galvoti, kaip atrasti sau įdomią ir neištirtą chemijos nišą, kurioje būtų galima gvildenti ir įgyvendinti savo paties idėjas. Tinkanti sritis tokiai nišai man atrodė koordinacinių junginių chemija, kur reikalingas labai artimas neorganinės, organinės ir fizikinės chemijos šakų sąlytis. Deja, gilintis į tą sritį tuo metu Lietuvoje sąlygos buvo gan ribotos. Laimei, kaip tik tuo metu universitete jau veikė Studijų užsienyje informacinis centras. Ten pamažu išsiklausinėjau apie doktorantūros studijas įvairiose šalyse ir pasvėręs begales pliusų ir minusų apsistojau ties universitetų paieška JAV. Tuo metu (1992–1993) išvažiavusius studijuoti į JAV buvo galima pirštais skaičiuoti. Dažnai mano prasitarimai apie tokius savo planus pašnekovams sukeldavo neslepiamą ironišką šypseną: ką tu, ten gi tokių pažinčių reikia, kur jau čia tau, naivuoliui… Nenuleisti rankų labai padėjo mano šeimos palaikymas bei artimesnis bendravimas su tuometiniu katedros branduoliu: dėstytojais Gintaru Valinčium, Aivaru Kareiva, Adulfu Abručiu, Jurgiu Barkausku, Vytautu Daujočiu. Ruošimasis TOEFL ir GRE egzaminams, jų laikymas, dokumentų išsiuntinėjimas užėmė daugiau nei metus (interneto tuo metu dar nebuvo…), bet užtat 1994 m. pavasarį sužinojau, kad esu priimtas į doktorantūros studijas Case Western Reserve universitete Klivlando mieste, Ohajo valstijoje. Ir nereikėjo jokių pažinčių…  

Studijuoti Amerikoje iš pradžių buvo sunkoka: visiškai kita kultūra, iki galo neperprasta kalba, griežti akademiniai reikalavimai. Bet maloniai nustebino darbo salygos ir aplinka, sutiktų amerikiečių geranoriškumas ir paprastumas. Apsiprasti Klivlande taip pat labai padėjo gausi ir draugiška lietuvių bendruomenė, ypač Giedrių ir Šilėnų šeimos. Po pirmo pusmečio pasirinkau doktorantūros darbo vadovą – taip patekau į prof. Johno D. Protasiewicziaus laboratoriją. (Įdomus pavardės sutapimas: Vilniaus universitetą įkūrė jėzuitų vyskupas Valerijonas Protasevičius…) Taip pasinėriau į organinių fosforo junginių ir jų koordinacinių savybių tyrimus, prie jų ir praleidau likusius ketverius doktorantūros metus. Paskelbėme keletą straipsnių, pradėjau dalyvauti konferencijose. Artėjant disertacijos gynimo laikui reikėjo vis rimčiau pradėti galvoti: o kas toliau? Tiesą pasakius, tuo metu nelabai dar pats žinojau, ko noriu. Darbo vadovas patarė pasirinkti podoktorantūros stažuotę, kad galėčiau kritiškai įvertinti savo profesinį pasirengimą. Ir vėl pasisekė: disertaciją apsigyniau 1999 m. kovą, o balandį jau dirbau pas profesorių Johną E. Ellisą Minesotos universitete. Pamažu įsitraukiau į visiškai naują projektą ir po gero pusmečio pasisekė susintetinti keletą joninių junginių, turinčių dekafosfatitnoceno dianioną. Tai buvo pirmas pasaulyje junginys, turintis metaloceno struktūrą visiškai be anglies atomų, o mūsų darbas buvo paskelbtas žurnale „Science“. Kiek žinau, kitų analogiškų junginių iki šiol niekam taip ir nepavyko susintetinti.

Patirtis, įgyta Elliso grupėje, iš tikrųjų galutinai suformavo mano požiūrį į mokslinį tiriamąjį darbą. Pamažu suvokiau, kaip erdvinėse daugiaatomių molekulių struktūrose galima įžiūrėti savotišką grožį, o sudėtingose daugiapakopėse sintezėse – metodikos eleganciją. Į chemiją pradėjau žvelgti pirmiausia kaip į mokslinės ir kūrybinės veiklos erdvę, o ne kaip sritį, skirtą greitam ir pelningam komerciniam pritaikymui. Tad žiūrint į ateitį buvo logiška galvoti tik apie akademinę karjerą, nes su tokiu požiūriu dirbti pramonės struktūrose būtų buvę sunkoka. Ilgai ieškoti tokių galimybių nereikėjo ir 2001 m. rudenį buvau priimtas į asistento pareigas (Assistant Professor) Mičigano technologijos universitete (Michigan Technological University, MTU). Pamažu įsikūriau laboratoriją, susibūrė grupė studentų, pajudėjo projektai. Sustiprėjo ir ryšiai su Vilniaus universitetu – iš pradžių mano laboratorijoje lankėsi prof. Aldona Beganskienė (pagal Fulbright programą), paskui porą metų studijavo Chemijos fakulteto absolventė Vitalija Baltramiejūnaitė. Paskelbėme keletą straipsnių, pavyko pritraukti finansavimą porai projektų. Deja, laikui bėgant pamažu darėsi vis aiškiau ir aiškiau, kad MTU lūkesčiai ir mano paties ateities planai gana smarkiai išsiskiria. Taip susiklosčius aplinkybėms, 2009 m. rudenį atsirado galimybė pereiti dirbti į Portlando universitetą (University of Portland) ir ja nedelsdamas pasinaudojau. Teko perkraustyti visą savo laboratoriją per daugiau nei pusę Amerikos (iš Mičigano į Oregoną), prisitaikyti prie šiek tiek kitokio darbo pobūdžio. Bet buvo verta, nes suteiktos darbo salygos man tiko (ir tinka) vos ne idealiai: pagaliau puikiai galiu derinti ir mokslinę, ir pedagoginę chemijos sritis. Ir vėl pajudėjo projektai, išsiplėtė pedagoginė veikla. Po ketverių su puse metų buvau paskirtas į docento (Associate Professor) pareigas, jas einu ir dabar. Vadovauju 4–6-ių studentų (bakalaurų) grupei, dirbame su keliais projektais, skirtais oksidacijos ir redukcijos procesams koordinaciniuose junginiuose. Savo požiūrį į chemiją bandau perteikti ir savo studentams. Laimingiausios akimirkos būna tada, kai sužinau, kad jie yra priimti į doktorantūros studijas geruose pasaulio universitetuose.

Ar mano istorija yra „sėkmės istorija“ – atvirai sakant, nežinau. Pačiam sunku apie tai spręsti, o ir niekada apie tai rimčiau negalvojau. Visada atrodė, kad daug daugiau laiko verta skirti mintims apie nesėkmes. Mokslo pasaulyje jos yra neišvengiamos, skaudžios, o kartais ir žlugdančios. Deja, tikrų sėkmės istorijų be jų tiesiog nebūna. Gerai apie tai yra pasakęs legendinis amerikiečių automobilų pramonės magnatas Henryʼs Fordas: „Failure is simply the opportunity to begin again, this time more intelligently“ („Nesėkmė yra tiesiog galimybė pradėti viską iš naujo, tik jau protingiau“). Tad nebijokime klysti ir nenuleiskime rankų – ir sėkmės istorijų tik padaugės!